Transeuropinė vėžė nuo Lenkijos sienos iki Kauno dar vis tiesiama ir pagal optimistines prognozes turėtų būti baigta antrojoje šių metų pusėje. Šiuo metu mums pasiekti Varšuvą traukiniu nėra jokios galimybės. Geroji žinia ta, kad po rekonstrukcijos nebereikės grumdytis Šeštokuose, galėsim su vėjeliu švilpti nuo Varšuvos iki pat Kauno ir atgal maždaug 120 km greičiu. Tokia oficiali logistinė situacija lietuvių ir lenkų kelio ruože.
Meninė situacija dar labiau džiuginanti. Turbūt ne paslaptis, kad Lenkijos ir Lietuvos nacionalinio baleto trupėms vadovauja tas pats choreografas K. Pastoras, todėl tam tikras trupių veiklos supanašėjimas nuspėjamas ir netgi neišvengiamas. Matyt, taip istoriškai susiklostė, kad didelė dalis europietiškosios kultūros pas mus patenka per Lenkiją. Ir tokia padėtis šiandien nebeturėtų dirginti mūsų istorinės atminties. Varšuvos teatrai jau senokai priklauso europietiškų teatrų išrinktųjų klubui. Sėkmingos pernykštės lenkų baleto trupės gastrolės LNOBT scenoje (beje, mainų programos rėmuose) tą faktą tik patvirtino, taip pat atskleidė, kuo mes skiriamės, kokia niša mūsų repertuare jau dešimtmetį lieka neužpildyta bent kiek intelektualesniu turiniu. Žinoma, tai vienaveiksmiai baletai. Todėl „Bolero+" premjera (balandžio 10–11 d.) turėtų būti vertinama kaip labai savalaikis ir pozityvus reiškinys. Bet ar viskas taip vienareikšmiška ir paprasta?
Muzikologė A. Žiūraitytė dar 1981 m. fiksavo pastangas „kultivuoti mažąsias formas": „Šiuo požiūriu sveikintina LTSR kultūros ministerijos idėja paskelbti vienaveiksmių muzikinių scenos veikalų konkursą. Taigi tai, kas yra objektyvu ir galėtų paspartinti atsiliekančio žanro raidą, pasirodo „subjektyvu" teatro repertuaro politikos atžvilgiu, kuri orientuojasi ir į publikos reikmes." Ne sustabarėjimas ar meninis neįgalumas stabdė vienaveiksmių baletų skverbimąsi į didžiąją sceną – priežastys gerokai gilesnės, susijusios su žiūrovų mentaliniais lūkesčiais meno atžvilgiu apskritai. Visi entuziastingi bandymai atsimušdavo į to meto kultūros politikos suformuotą ir išugdytą meno sampratos ir skonio sieną, orientacija į epopėjinius, herojinio siužeto veikalus buvo nenugalima, o didžioji dalis teatrinės publikos akivaizdžiai ignoravo Vakaruose madingus ieškojimus.
Po 2000 m. X. P. Wango pastatytų „Kontrastų" ir „Švento pavasario", 2003 m. – „Carminos Buranos", P. Rioulto „Sizifo", 2004 m. – nuostabaus „Amerikietiškojo baleto klasikos" vakaro, 2008 m. – U. Scholzo „Ugnies paukštės" ir P. Anastoso „Diagilevo" nesėkmingų mėginimų įsitvirtinti mūsų teatro repertuare vienaveiksmiai baletai užsitarnauja atstumtųjų reputaciją ir iki pat šių metų pavasario pasitraukia iš LNOBT scenos. Kas leidžia manyti, kad „Bolero+" neištiks toks pats likimas?
Tikėjimą sėkminga vienaveiksmių baletų, kaip kultūrinio produkto, ateitimi lemia mažiausiai dvi svarios priežastys. Pirma, buvusi silpnoji vienaveiksmių baletų kūrėjo, kultūrinio produkto pardavėjo ir kultūros vartotojo grandinės dalis – publika – šiandien jau yra gerokai pasikeitusi, išauklėta plataus diapazono pasiūlos ir iš anksto dėkinga, jeigu jai nesiūloma kažkas labai ekstremalaus. Gigantišką darbą šioje plotmėje atliko festivaliniai projektai, kurių paskirtis ir buvo patenkinti įvairų, jau nevienalytės visuomenės meninį poreikį. Šios veiklos lyderis – festivalis „Naujasis Baltijos šokis", atsiradęs profesionalaus šokėjo A. Imbraso ir kitų šiuolaikinio šokio apologetų entuziazmo dėka, sugebėjęs sutelkti kritinę masę žiūrovų, kurie jaučia naujos estetikos poreikį ir su malonumu pravers LNOBT paradines duris, jeigu bus pasiūlytas jų lūkesčius atitinkantis reginys.
Antra, jeigu kalbame apie kultūrinį produktą, tai pardavėjo (šiuo atveju teatro) profesionali veikla tampa ne mažiau svarbi, o kai kuriais momentais netgi dominuojanti. Akivaizdu, kad „Bolero+" atveju niekas dviračio neišradinėjo, kaip ir nesitenkino pirma pasitaikiusia galimybe užsidėti pliusą vienaveiksmių baletų grafoje. Pasimokę iš savo klaidų, kad negalima kviesti statyti tokių baletų bet ko, kas tik sutinka paeksperimentuoti (pvz., „Diagilevas"), projekto sumanytojai tiesiog pasinaudojo Varšuvos sėkmės receptu ir pritaikė patikrintą formulę: du tarptautinėje arenoje pripažinti meistrai ir vienas jaunas vietinis, perspektyvus choreografas.
Tarsi nesibaigiantys I. Galili'o „Dalykai, kurių niekam nepasakojau", be abejonės, yra puikus įvadas tokio pobūdžio baleto vakare. Talentinga meistro ranka pustoniais tapomas intelektualus choreografinis paveikslas palieka lengvą, austrėm ir šampanu dvelkiantį įspūdį. Bet kokį gilesnį žiūrovo atsaką į scenoje vykstantį atviravimą I. Galilis meistriškai numaldo lengva ironija, netesi duoto pažado, tuo sukeldamas tik dar didesnį alkį. Visa ši „rafinerija" neprailgsta ir yra tikras džiaugsmas tiek publikai, tiek patiems artistams scenoje.
O choreografas M. Rimeikis minėtą alkį su kaupu patenkina: publika gali grimzti į „Visur kur mes nebuvome" gelmes tiek, kiek kas sugeba. Lietuviško teatro dvasios persmelkta choreografinė drama tikrai jaudina nuoširdumu, ir mes choreografui atleidžiame kai kurias nedideles nuodėmes, kurias ateityje išpirks patirtis.
Kaip vakaro apoteozė sumanytas M. Ravelio „Bolero" pribloškia XX a. pradžios moderno skambesiu ir drąsa. Regis, fovistų, P. Mondriano ir kitų garsių modernistų šešėliai šmėkščiojo muzikos ir vaizdo keliamose asociacijose. Įspūdį stiprino fejeriška, bet ir absoliuti kaip matematika K. Pastoro choreografija, solistų O. Konošenko, K. Chlebinsko pure (švari) judesių suvaldymo maniera.
Nusivylusių „Bolero+" nebuvo.
Taigi, į problemą buvo pažvelgta profesionaliai. Galbūt ateityje naujasis triptikas išgyvens įvairių transformacijų (kaip atsitiko Varšuvoje), bet vienaveiksmiai baletai, ta „mažoji forma", jau turėtų įsitvirtinti teatro repertuare. Stebint, kaip LNOBT choreografinių dirbtuvių „Kūrybinis impulsas" užsispyrę organizatoriai jas kiekvienais metais ruošia, tampa akivaizdu: mes jau nelinkę stabdyti Šeštokuose ir leisti publikai apkiausti „Žydrajame Dunojuje".