Skaidrė Baranskaja. Kvaili laiškai gudriam žiūrovui

Ko tik neprisiskaitai atėjęs į šiuolaikinio šokio spektaklį. Kūrėjai paradoksaliai pamiršta, kad šokis – tai kalbėjimo ir išraiškos forma, kai neužtenka žodžių arba jie tiesiog nereikalingi. Žiūrovui pasiseka, jeigu nespėja perskaityti anotacijų, paaiškinimų, choreografinio teksto komentarų ir kitų jam skirtų „epistoliarijų“. Stebėtojas tampa laisvas rinktis, kokiame sąmonės, pasąmonės, nesąmonės ir asmeninio suvokimo sluoksnyje jam nardyti, į kokius rėmus spraustis, o į kokius – ne. Bet bala nematė to žiūrovo, jis ir taip gudrus, nors ir ne visada teisus. Blogiau, kai į rėmus save pradeda sprausti Kūrėjas.

„Šventasis pavasaris“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Pavyzdžiui: „Autoriai gilinasi į aukojimo ir pasiaukojimo tradicijas bei šiuolaikinėje visuomenėje vyraujančio narcisizmo apraiškas. Šiandien mes stengiamės dėl kitų vertybių, aukojame save kitiems dievams: vartojimui, masei... Nusilenkiame prieš bendrumo jausmo formuojamus rėmus ir patys save į juos talpiname, darome tai, kas mums primetama iš šono, nes esame priklausomi nuo nuomonių. Bet ar tampame dėl to tušti ir banalūs?..“

Atsakymas – taip, tampate. Kai rašote tokias banalias, šimtus kartų gromuliuotos minties įžangas. Igorio Stravinskio „Šventojo pavasario“ muzikos ir novatoriško choreografinio meno kontekstuose, žinoma, tampate banalūs, kai visai be reikalo šitaip įsispraudžiate, įsirėminate. O pačiam Stravinskiui, manau, visai patiktų LOW AIR kompanijos „Šventojo pavasario“ (Menų spaustuvė, balandžio 7 d.) interpretacija. Didysis muzikos novatorius įvertintų būtent tokią fusion judesio formą, kuria choreografiniuose ieškojimuose remiasi Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė-Žakevičienė. Vadinamojo gat­vės šokio judesys, kuris yra instinktyvios prigimties, nuosekliai jungiamas su pasiskolintais iš kitų šiuolaikinio šokio sričių choreografiniais atradimais, tikrai geba egzistuoti Stravinskio muzikoje. Bet šiuo konkrečiu atveju –­ monumentalios idėjos fone – negali savarankiškai interpretuoti naratyvo ir kalbėti apie „Burberry“ paltuką naujam sezonui. „Šventojo pavasario“ partitūra turi labai aiškią dramaturginę fabulą, todėl bet koks bandymas išvengti Stravinskio diktato, smulkinti ir primityvinti temą gali baigtis tiesiog nesusipratimu. O dar tie kvaili tekstai.

Įdomiausia, kad penkių žmonių kompanija (kaip suprantu, idealiu variantu turėtų būti šeši) tarsi užsihipnotizuoja kompozitoriaus ekspresyviu ritmu ir visai solidžiai išsprendžia kūrinio rebusus. Vis dėlto ne visai sėkminga spektaklio muzikinė aranžuotė (autorė Lukrecija Petkutė-Dailidienė) sujudina besivystančios scenoje istorijos pamatus ir finalas išskysta lietuviškos dainos ašarų baloje. Liaudies daina veikalo pradžioje ir dar tandemu su šiaudų sodu yra super ir faina, elektroninės muzikos inkliuzas – didelis klaustukas, o lietuviška raudelė finale – primityvu ir apie nieką. Gerokai profesionaliau šiame „Šventajame pavasaryje“ pasirodo scenografė Šarūnė Pečiukonytė, kostiumų dailininkė Aistė Radzevičiūtė ir šviesų dailininkas Vilius Vilutis.

„Pamirštos princesės“. Vytauto Petriko nuotrauka

Šiuolaikinio šokio žaidimų lauke esu tarsi ateivė iš Marso. Kas šio žanro kūrėjams atrodo cool, man tėra ne visai sėkmingas plagiatas, o kas šiuolaikistams savaime suprantama ir jau įprasta, prilygsta kitos planetos atradimui. Apie tai mąsčiau stebėdama ir šokio teatro „PADI DAPI Fish“ spektaklį vaikams „Pamirštos princesės“ (balandžio 4 d.). Viskas aišku, aktualu, konceptualu ir jokių „gudrių“ laiškų žiūrovams. Pagal kompozitoriaus Kristijono Lučinsko muziką choreografė Inga Kuznecova sukomponavo neprailgstantį 50 min. šedevriuką, skirtą 7–12 m. vaikams. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad spektaklis skirtas labiau mergaitėms, nors ir berniukai su malonumu pritarė Lučinsko ritmams. Labiau edukacinio nei meninio pobūdžio spektaklis neturi pretenzijų varžytis su didingaisiais operiniais ar baletiniais griozdais, skirtais vaikams, vis dėlto lyginant išryškėja tokių veikalų žavesys ir paveikumas. Keturios šokėjos ir kiek­viena iš jų tik sau būdinga plastika perteikia keturis skirtingus vaikiškus charakterius ir individualius siekius. Kažkuriuo momentu interesai susikerta ir įvyksta vaikiška tragedija, tokia menka suaugusiųjų akimis ir tokia didelė mažųjų pasaulyje. Bet susitaikyti pavyksta, nebelieka nė vienos pamirštos princesės ir individualybės gali skleistis netrukdomos viena šalia kitos. Choreografijoje galbūt ir trūksta nuoseklumo, nes šokėjos naudoja skirtingas technikas, o choreografė tai tik pabrėžia, tuo remdamasi ir nė nebandydama maskuoti. Spektaklyje net ir toks, regis, trūkumas pasiteisina. Scenos erdvė neapkrauta scenografijos elementais, vienišas drambliukas ant ratukų pasiteisina kiekviename epizode. Kostiumai aiškiai stilizuoti, malonūs ir vaikui suprantami. Visa tai pasitelkiama vieninteliam tikslui –­ išaiškinti vaikui žaidimo „Aš ir kiti“ taisykles.

Apie tą patį galėtų būti ir „Menų spaustuvės“ jaunųjų scenos menininkų programos „Atvira erdvė ’16“ produktas – lindihopo spektaklis „Partneriai“ (balandžio 12 d.). Na, dėl akių galima uždėti amžiaus cenzo ženkliuką „N-13“, bet nebūtina.

Vėl nepasisekė – prisiskaičiau „epistoliarijų“: „Pasakojimas apie partnerystę plačiąja prasme, ką reiškia būti partneriu, su kokiais sunkumais susiduriame būdami partnerystėje su kitu žmogumi ir kodėl ieškome tobulo partnerio.“ Jokių gilių prasmių šiame spektaklyje įžvelgti nesugebėjau ir turbūt net nereikėtų jų ieškoti ar juo labiau deklaruoti. Visos pastangos pritempti prie deklaracijų atrodė gana infantiliai, kartais juokingai, klaidino žiūrovus ir pačius kūrėjus. Šiuo atveju pats šokio stilius gana iškalbingas. Šokio technikos grožis atsiskleidžia tik svinguojant dviese. Uždara pozicija, atvira pozicija ir t. t. Juo labiau neleidžia suklysti spektak­lio pavadinimas.

Linksmas, nuotaikingas, visiškai neerotiškas spektaklis. Bandymai jungti lindihopo epizodus su šiuolaikinio šokio elementais tarnavo vieninteliam tikslui –­ pailsėti tarp daug fizinės ištvermės reikalaujančių epizodų. Tačiau choreografinės jungtys su tango motyvais neturėtų būti tokios akivaizdžios. Vis dėlto tarp lindihopo ir tango tyvuliuoja skirtingos filosofijos jūra.

O šokėjai buvo įspūdingi. Pradžioje truputį trikdė neįprastai aukštas vyrų ūgis, bet per kulminaciją jie pademonst­ravo tokią puikią techniką, kad visas skepsis išgaravo. Merginos šokinėjo kaip guminiai kamuoliukai, ir buvo labai linksma. Ai, ką čia kalbėti ir rašyti, geriau tiesiog šokti.

„Partneriai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka