Kaip į muziejų einame žiūrėti senųjų dailės meistrų, taip į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą – grožėtis didžiojo baleto meistro Mariaus Petipa sukurtu šedevru. Pas­kutinėmis kovo dienomis LNOBT parodytas žaismingas, puošnus, rafinuotas choreografo Alexei’aus Ratmansky’o ir dailininko Roberto Perdziolos rekonstruotas kompozitoriaus Riccardo Drigo baletas „Arlekino milijonai“.

Regis, kaip galima rekonstruoti baletą, kuris ir taip tradiciškai įvardijamas akimirkos menu, kas apskritai šiandien beprisimena XIX a. sukurtų baletų pas kombinacijas, mizanscenas, imperatoriškųjų teatrų scenos ritualų taisykles ir tvarką? Autorių teisių netaikymo praktika klasikinių baletų atžvilgiu paskandino M. Petipa paveldą įvairių – talentingų, kartais tiesiog genialių, o kartais tik susireikšminusių ar sureikšmintų – choreografų kūrybiniuose ieškojimuose. Į 1998 m. UNESCO paskelbtos Žmonijos nematerialaus paveldo deklaracijos pagrindu sudarytus šedevrų sąrašus nepatenka tokie europietiški fenomenai, kaip baroko opera ar klasikinis baletas. Jiems negalioja 2003 m. pasirašyta Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija. Nors bandymų pažaboti nevaldomą M. Petipa paveldo eikvojimą būta. XX a. 7 dešimtmetyje Konstantinas Sergejevas ir Natalija Dudinskaja bandė įsteigti M. Petipa fondą ir apriboti improvizacijas jo baletų tema. Deja, jiems nieko neišėjo, juo labiau tokia veikla sunkiai galima šiandien, kai procesas kaip reikiant įsibėgėjęs. Todėl į modernius kūrybinius ieškojimus belieka atsakyti tam tikra prasme dar šiuolaikiškesniais kūrybiniais ieškojimais.

 

„Arlekino milijonai“. Martyno Aleksos nuotrauka

 

Baleto pasaulyje nūnai madinga atsigręžti į pirminius šaltinius, prisiminti tikruosius klasikinių baletų autorius, atgaivinti beveik jau prarastą senųjų meistrų choreografinį audinį. Publika susižavėjusi stebi šį procesą ir plūsta į senovine prabanga spindinčius spektaklius, tarsi patvirtindama amžiną tiesą, kad nauja – tai gerai pamiršta sena. Turtingos dekoracijos ir kostiumai, tikrųjų autorių pavardės afišose, baletų transliacijos pasaulio kino teatruose... Spektaklių choreografai statytojai iš anksto darbuojasi Harvardo, Sankt Peterburgo, Maskvos bibliotekose ir muziejuose, kuriuose sukauptas pagrindinis šios paveldo rūšies archyvas. Šedevro rekonstravimas – tai tarsi mokslinio darbo rašymas, kai autorius mėgina per savo matymo prizmę perskaityti kadaise užrašytą specifinį tekstą. A. Ratmansky, vienas talentingiausių choreografų pasaulyje, yra net septynių tokio pobūdžio baletų autorius. „Tai mano tylus protesto manifestas prieš „baleto cirką“, – sako choreografas, turėdamas mintyje liūdną dabartinio baleto raidą fizinių duomenų ir triukų demonstravimo kryptimi.

Vilnietiškos scenos premjeroje nėra perdėto kiekvieno solisto galimybių demonstravimo. Regime gerokai daugiau...

Daugiausiai autentiškos ir lengviau suvokiamos „Arlekino milijonų“ istorinės medžiagos yra išlikę vaizdo pavidalu. Tai Oresto Allegri scenovaizdžių, Jevgenijaus Ponomariovo kostiumų eskizai, spektaklių, baleto žvaigždžių nuotraukos. Atrodytų, visa tai galima tiesiog nukopijuoti ir spektaklis bus. Nebus jo taip lengvai. R. Perdziola renkasi sudėtingą kelią, atsigręžia į pirminius šaltinius, eskizus, pastabas ir drauge kuria gyvą, dinamišką vaizdo terpę, kupiną per­spektyvos ir spalvų. Technines scenos galimybes, madingas vaizdo projekcijas, modernius triukus ignoruoja. Fėja iš fontano pasirodo tokiu pačiu būdu kaip ir prieš 200 metų, Arlekino banknotų viesulas – iš to paties laikotarpio inžinerijos pasiekimų. (Viačeslavas Okunevas, dailininkas, kūręs mūsų teatrui „Gulbių ežerą“ ir „Bajaderę“, irgi mėgdavo naiviai pacituoti laikmetį: medines gulbes tempė virvutės, o butaforinis dramblys kilnojo kojas eisenoje.)

„Arlekino milijonų“ atveju susiduriame nebe su citatomis, o su siekiu atkurti visa tai, kas jau buvo sukurta. Klausimas – kas galėtų vertinti autentiškumo aspektą? Stebint 1975 m. Piotro Gusevo ir 2012 m. Aleksandro Mišutino arlekinadų rekonstrukcijas, akivaizdu, kad jos skiriasi ir tarpusavyje, ir nuo A. Ratmansky’o „Arlekino milijonų“. Vertinimui lieka vienintelis talento, spektaklio formos ir paveikumo kriterijus. Šiuo atžvilgiu Vilniuje, manau, kaip ir Niujorke ar Sidnėjuje, turime tikrą commedia dell’arte baletinį perlą.

Saloninė, fantastinė, netgi kiek mistinė baleto prigimtis atsiskleidžia kiekviename epizode ir nevirsta buitine socialine komedija. Caro Nikolajaus II žmonos Aleksandros gimtadieniui sukurtas, Ermitažo teatre pirmą kartą pristatytas spektaklis tiesiog kvėpuoja alegorijomis ir pagarba aristokratiškam, gerai išlavintam skoniui. Spėkime, kas gi toji Geroji fėja, kurią taip tobulai scenoje įkūnija solistė Rūta Lataitė? Dar nuo karaliaus Saulės laikų baletuose buvo priimta atlikti reveransus valdantiems asmenims, suteikiant kokiam nors įspūdingam personažui karaliaus bruožų. Liudviko XIV atveju tai būdavo saulės dievas Apolonas, mūsų atveju Geroji fėja panaši į carienę Aleksandrą.

Galbūt XX a. pirmojo dešimtmečio publika galėjo identifikuoti ir kitus personažus, o mums belieka grožėtis artistų interpretacijomis. Nerealus, tarsi iš art nouveau laiko atskriejęs Jeronimo Krivicko Pjero, jungiantis baletą, pantomimą ir tą paslaptingą energiją, kurią vieni vadina charizma, kiti – talentu, bet visi supranta apie ką kalbama. Įspūdinga II veiksmo polka su Olesios Šaitanovos Pjerete tapo tarsi viso baleto komedine kvintesencija, kuri išryškino M. Petipa užmanymą, kad čia privalo dalyvauti dvi solistų poros. Bet baletas, kupinas commedia dell’arte veikėjų, leidžia pasirodyti visų amplua artistams.

Tradiciškai būtent Arlekinas ir Kolombina yra lyriniai komedijos veikėjai, bet kokia originali, nauja toji lyrika šioje versijoje! Arlekinas visą spektaklį išlieka pasislėpęs po domino kauke, personažo kepurėle ir specifinių judesių komplektu, tad jam nelengva individualiai atsiskleisti. Įdomesnę versiją pasiūlė jaunasis Edvinas Jakonis, puikiai įvertinęs pasiūlyto žaidimo galimybes. Groteskiškos, didelės raiškos reikalaujančios pozos, vylinga šypsena, kiek automatiška personažo baletinė technika sudarė visumą, kai atsiranda jo didenybė Vaidmuo. Jo partnerės Marijos Kastorinos Kolombina sklendė oru lyg grožio fenomenas silfidė.

Kiek žemiškesnė, bet ne mažiau žavi, įtaigi romantinėse scenose, labai itališka Kristinos Gudžiūnaitės Kolombina, koketiškai išnaudojanti sportiškai galingą partnerį Genadijų Žukovskį-Arlekiną.

Nereikėtų apsigauti dėl regimai nesudėtingos choreografijos, taip pat dėl mizanscenų gausos. Šiandien tokia neįprastos, preciziškos įveikos reikalaujanti smulkioji technika, nepatogios startinės pozicijos, viena kitą lenkiančios muzikinės mizanscenos visiems yra tikras iššūkis. Choreografas dėmesingai išlaikė judesio ir vaidybos proporcijas, į M. Petipa piešinį ir amžininkų liudijimuose išlikusių judesių audinį meistriškai įpindamas tik jam būdingus choreografinius atradimus. Lyg žaisminga „Gulbių ežero“ choreografinė citata nuskambėjo teatro teatre scena II veiksme „Vyturys“. Romantiškas pas de deux su 16 merginų kordebaletu – klasikinio baleto požymis, baleto paveldo etalonas.

Kaip ir visuose M. Petipa baletuose, čia šoka vaikai. Kiek džiaugsmo patiems mažiesiems artistams, žiūrovui, kiek smagaus šurmulio scenoje! Aukščiausių apdovanojimų už pedagoginę veiklą nusipelno M. K. Čiurlionio nacionalinės menų mokyklos Baleto skyriuje besidarbuojantys repetitoriai, tyliai ugdantys ateinančią Lietuvos baleto kartą.

Spektakliams dirigavo Margaryta Grynyvetska, matanti ir girdinti kiekvieną scenoje veikiantį šokėją, gebanti atskleisti muzikos ir judesio šedevro grožį. Gyvybinga tarantela, iškilmingas polonezas, epilogo kadrilis – ištisa muzikinė istorija, pasakojanti jau nuskambėjusių amžių aktualijas, leidžianti pasinerti į visiems suprantamo grožio pasaulį.

Skaidrė Baranskaja – profesionali balerina, o dabar šokio tyrinėtoja.