Čilės režisieriaus Marco Layeros premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

 

 

Paskutinė 86-ojo sezono Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera – Marco Layeros spektaklis „Geismas“ – nustebins visus, kurie į spektaklį eis suvilioti pavadinimo. Galite būti ramūs – geismas čia nenubus. Kūrėjai žiūrovus kviečia į visai kitokią vietą – senelių prieglaudą, senuliukų namus. Žodis „geismas“ čia apibrėžia veikiau egzistencinį gyvenimo alkį nei erotinius polinkius ir pomėgius. Kol jauti geismą gyventi, tol esi gyvas, net jei vienintelis tavo kurortas – senelių namų aktų salė, papuošta palme, ir net jei tenka migdytis lovoje, kurioje prieš tave gulėjusieji „darė po savim“.

 

„Geismas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

 

Rašydamas pjesę „Geismas“, Čilės dramaturgas Juanas Pablo Troncoso atsispyrė nuo Tennessee Williamso „Geismų tramvajaus“, išsaugodamas įtemptą seserų Blanšos ir Stelos santykių dinamiką, pridėdamas joms metų ir perkeldamas jas į slaugos namus. Šį spektaklį, kartu su Oskaro Koršunovo „Laukine antimi“ ir Augusto Gornatkevičiaus „Žiurkėmis“, priskirčiau prie pastarojo laiko scenos darbų, kuriuose žiūrovai daugiausia laiko praleidžia analizuodami veikėjų santykius. Juose svarbiau psichologiniai niuansai nei teatro meno evoliucija, bet, kiek girdžiu kalbų, tokių spektaklių žmonės pasiilgę, nes jie leidžia užsimiršti, atsitraukti nuo tikrovės.

Didžioji kūrinio vertė – kad jo režisierius atvykęs iš Čilės, nepažįstantis aktorių ir nežinantis jų vaidybinės istorijos. Vien dėl to dauguma jų sukūrė kai ką visai nepanašaus į save. Dailiai sušukuotas Laurynas Jurgelis „Geisme“ vaidina slaugos namų sanitarą, gerą ir tyrą, tiesa, tik iki tol, kol Dianos Ancevičiūtės senutė jam neįkanda, – tuomet pabunda jo grubumas. Nuo Dalios Michelevičiūtės Stelos „močiutiškumo“ grožio linksta kojos – jos sendinta kūno motorika turbūt tiksliausiai įkūnija senatvės šaržą. Jolantos Dapkūnaitės močiutė – senelių namų padūkėlė, nors viduje savaip nuoširdi ir beveik vaikiška. Algirdo Gradausko Stenlis – dorybingas ir tvirtas, griežtas, bet švelnus, sakytum, lyg elnias. Nedidelis vaidmuo šioje senuliukų galerijoje atitenka Agnei Onai Šimulynaitei, pagrindinės veikėjos Blanšos dukrai, pradedančiajai stendaperei, kuriai tenka sudėtinga aktorinė užduotis: viena ranka mamą švelniai guosti, kita – šiurkščiai atstumti. Ji čia įkūnija tą vargą, kuris vadinamas „negalima nemylėti tėvų, todėl bandau mylėti“.

Vis dėlto daugiausia erdvės spektaklyje užima Vitalijos Mockevičiūtės Blanša: „Geismas“ yra V. Mockevičiūtės aktorinė šventė. Pagaliau atsirado spektaklis, kuris sugebėjo sutalpinti visą šios aktorės žaižaravimą, sproginėjimą, šimtus veidų ir būsenų, viską, ko iš jos gali ir negali tikėtis. Jos kuriama Blanša, rodos, netelpa ne tik savo kūne ir jo senėjime, ne tik šiuose senelių namuose, bet apskritai šioje planetoje, niekur. Jos maldavimus keičia priklausomybės, gerinimąsi – bjaurumas, šventumą – egoizmas. Ji neturi jokių ribų: vieną akimirką susisukusi į oranžinę antklodę kaip Teravados budistų vienuolė, kitą akimirką ji jau kojas išskėtusi senelių namų kerėtoja nuogomis krūtimis. Viskas jos gyvenime – grynà, tiksli ir niekad nenuslūgstanti veidmainystė, primenanti Giedriaus Savicko pagrindinį veikėją O. Koršunovo spektaklyje „Tartiufas“. Nesvarbu, kas priešais ją, – dukra ar draugė, sesė ar svainis, jai tiesiog reikia sukti savo pavidalų karuselę ir mėgautis aplinkinių sudirgimu, žavėjimusi, neapykanta ar meile – nesvarbu kuo.

 

„Geismas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

 

„Aš nejautri. Aš pragaras“, – sako Blanša. Aplink ją sukasi visas „Geismo“ mikropasaulis: spektaklio veiksmas prasideda jos atvykimu į slaugos namus ir baigiasi jai susikrovus lagaminą išvykti. Tokia tradicinė dramaturgijos forma, kai atvykėlis sujaukia ir pakeičia stabilų vietos gyvenimą, dramaturgų mėgstama, dažnai naudojama ir kažkodėl žmogui visais laikais labai įdomi.

Spektaklyje „Geismas“ pavyksta sukurti įtaigų, šiek tiek šizofrenišką slaugos namų kasdienybės vaizdą, kuris iš kasdienių šokių, choro veiklos, pašnekesių, naktinių pramogų „po palme“ galiausiai pereina į kulminaciją – mirusiųjų naktį, senatvės, mirties, baimės, smurto puotą. Po šios puotos sesuo Stela nepasiima Blanšos į kelionę, dukra nepriima jos į namus, Stela nutyla, prisėda ir, atrodo, pagaliau susipranta: atėjo galas. Pasibaigė perspektyvios aktorės galiojimo laikas. Berlyną su visomis jo galimybėmis teko iškeisti į kažin kokią tvankią provinciją, kur tiesiog laukiama mirties. Šioje vietoje klausimas „Ką tu čia mezgi visą gyvenimą tą patį?“ tinka visiems.

Per šią galingą Blanšos tylą jau norisi ploti. Bet jos tyla – tik įžanga: ji ruošia erdvę manifestui, kurį išrėkia užsilipusi ant pakylos, scenos tamsoje. Tai manifestas apie save kaip aktorę, kuri visad gaudavo nematomus vaidmenis, artėjant senatvei – nematomus dar labiau. Iš esmės tai klaikaus dėmesio troškimo iškamuotos personos šauksmas į tyrus, kur niekam tasai šauksmas neįdomus, tiktai tam, kuris šaukia. Blanša šaukia, kad jau numirė, tačiau vis tiek egzistuos tol, kol galės ištarti žodį „aš“. Nes „aš“ – pats reikšmingiausias dalykas. Blanšai negaila, kad jos kūnas mirtingas, ji apskritai nesvarsto kūno problemos: jai gaila, kad mirtingas jos „aš“, kuris sukuria šlovingą to kūno legendą. Anot Blanšos, tai kažkas labai svarbaus. Paradoksalu, bet stebint tokią „svarbą“ iš žiūrovų salės staiga apima totalus, visa apimantis, nepaneigiamas nesvarbumas. Kieno? Visko ir visų, visais laikais ir visur.

Dramaturgiškai ir režisūriškai „Geismas“ – nuspėjamas, neįmantrus, nepostdraminis spektaklis. Jis paprastas, draminis, suprantamas. Bet tai tinka jo temai: kad ir kokia didinga mįslė būtų žmogaus asmenybė, galiausiai ji susensta ir tampa nedidinga, paprasta, dažnai itin draminė. „Geismo“ siužetas primena televizijos laidą, kurioje rodomos primityvios provincijos gyvenimo aktualijos: kas iš ko pasiskolino pinigų, kas kiek negrąžino, kas skolins dabar, kas kur ką gėrė, kas kur ką prigavo.

Spektaklyje susimąsčiau apie pastaruoju laiku teatre vėl dažnai naudojamą grimo, peruko, kaukės efektą. Daugelį aktorių kūnų čia teko tyčia „pasendinti“, kad juos būtų galima „priimti“ į slaugos namus. Sendinimas, šaržavimas, kaukės, nesavi plaukai jiems labai tinka – kūnų ir veidų sukeistinimas dirgliai veikia žiūrovo sąmonę, kuria nejaukią teatro tikrovę. Pasendinti pavidalai tampa erdve savitai kūnų choreografijai, gerai žinomus veidus perukai iškreipia, o kaukės suteikia progą reikštis gyvuliškiems instinktams – paslėptas veidas tarsi ištrina atsakomybę ir moralę. Kūnas leidžia sau daryti bet ką, nes jam nebeatstovauja veidas.

„Geisme“ įdomiausia stebėti scenografijos, muzikos ir vaidybos ryšį. Kaip ir kiti užsienio režisieriai Krystianas Lupa, Łukaszas Twarkowskis, Árpádas Schillingas, Jernejus Lorenci, taip ir M. Layera iš mums gerai pažįstamų lietuvių aktorių sugeba ištraukti sunkiai nusakomą lobį. Užtenka užgroti Gailės Griciūtės stilizuotai Fever Rey dainai „If I Had a Heart“ (atskiros liaupsės J. Dapkūnaitės vokalui), ir lobis ima žaižaruoti. Barboros Šulniūtės scenografija – judančios vertikalios sienų su langais ir durimis plokštumos – kaip dažname šiuolaikiniame spektaklyje kuria lengvai ardomą ir sudedamą tikrovę. Bet šios sienos tarsi vaikšto tarp žmonių, lyg turėtų savo vietą jų gyvenime. Lyg būtų žmogus ir jo siena, prireikus kaip šuo ateinanti šalia, kad paslėptų žmogų nuo pasaulio. Išskirtine scenografijos detale tampa Blanšos čiužinys – jo dėmėtumas taip nesubtiliai apibrėžia reiškinį „būti žmogumi“, kad vienu metu norisi ir verkti, ir vemti. Čiužinį atidengianti Vainiaus Sodeikos Mirtis pilku veidu „Geismą“ paverčia pasaka prieš miegą – šis personažas yra mitologinė spektaklio būtybė, jo pabaigoje nusišalinanti, – visai kaip José Saramago romane „Kai mirtis nusišalina“, tyrinėjančiame siaubą, kuris ištinka, kai žmonės nustoja mirti.

Neseniai pasirodžiusioje Lauros Kutkaitės premjeroje „Mokyk mane“ biologijos mokytoją didele širdimi suvaidinusi V. Mockevičiūtė to spektaklio pabaigoje mokiniams kalba apie pelkę. Atrodo, kad spektaklyje „Geismas“ ji pati patenka į pelkę pavadinimu „slaugos namų smarvė“, iš kurios nebeišsikapanos. Vis dėlto žiūrėdama į Blanšą daugiausia galvoju apie keistą kūno ir vaidmens susidūrimą: nesenas kūnas, kuriam liepta vaidinti močiutę, suvaidina žmogiškąją begalybę. Absoliutų geismą iš kiekvienos pasaulio akimirkos išsunkti visą įmanomą gyvybę, nesvarbu, gerą ar grubią, gražią ar bjaurią. Svarbiausia – gyvybę.