Skaidrė Baranskaja. Neįvertintas laikas (I)

Ciklas „Nepriklausomos Lietuvos baletas. Pradžia. 1990–2000 m.“

 

Atkuriamos Lietuvos nepriklausomybės, blokados, griū­vančios ir statomos ekonomikos, banknotų su žvėre­liais, vėluojančių algų, tuščių teatrų, patriotinio pakilimo ir dainuojančios revoliucijos metais subtilusis baleto menas irgi išgyveno nepaprastą laiką. Atmintyje išlikusi teatrinė kasdienybė fragmentuota, vis labiau negrįžtamai tolsta, dengiasi šių dienų nevaldomos informacijos srauto ir įvykių glaistu. Ką veikiau ir ką šokau tą Kovo 11-ąją, o Sausio 13-ąją?.. Ką repetavom, kai, rūkant prie teatro lango, akyse sprogo Rimanto Grainio automobilis Vilniaus gatvėje? Gerą dešimtmetį baleto trupė kovėsi už išlikimą ir ateitį. Būta visko... Šiandien, pasikeitus baleto artistų kartoms, gyvenimo, kūrybos sąlygoms, noriu atsigręžti į tą starto, kūrybinių ieškojimų ir avantiūrizmo kupiną metą, jau tapusį praeitimi, istorija. Psichologinė ir chronologinė distancija jau leidžia pradėti dialogą su laikotarpiu, išgirsti įvykių liudininkų pasakojimus, nuomones, emocijas. Matyt, logiška būtų pradėti nuo savęs, pamatyti pagrindines visos masės formas ir vėliau, remiantis kitų liudijimais, bandyti lipdyti istorinį koliažą.

Baleto artistės karjerą pradėjau 1986 m. dar LTSR Valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre, kuriam 1998 m. buvo suteiktas nacionalinio teatro statusas. Paneigdama visus trumpos baleto karjeros dėsnius šlovingą instituciją palikau tik 2011 m., jau būdama 43-ejų. Dirbant keitėsi ir mano pavardė: karjerą pradėjau kaip Skaidrė Ališauskaitė, tęsiau kaip Chlebinskienė, baigiau jau kaip Baranskaja. Esu viena iš tų retų liudininkų, kurių akyse vyko visi virsmai trikampyje valstybė–visuomenė–teatras. Savo treniruota kojele, dvasia ir kūnu tiesiogiai jutau kintantį didžiosios scenos pulsą. Dar 1986 m., kai su būriu nuostabių klasiokų – Viltimi Algutyte, Ingrida Cvietkovaite, Jolanta Saulėnaite, Oksana Kozakaite, Edvardu Smalakiu, Arūnu Rugiu, Dariumi Butvila ir Arvydu Bulka – kaip desantas nusileidom į lauką, kuriame iš anksto buvo aišku, kad paprasta nebus. Patekom į labai įdomią terpę su savomis taisyklėmis, išimtimis ir aiškia, kiek sustingusia hierarchine sistema. Dar įdomesnė buvo sistemos griūtis, dinamiškai besisukantys XX a. paskutiniojo dešimtmečio įvykiai.

 

Vadai, vardai ir kasdienybė

Teatras veikė, ir tai buvo svarbiausia. 1990 m. pabaigoje išleidžiamas baletas „Katarsis“, į atsinaujinimą ir modernumą apeliuojantis vengrų choreografo Antalo Fodoro spektaklis. Kažkur šalia lyg tolima perkūnija griaudėja teatro valdžios karai ir permainos, baleto solistų olimpe taip pat sujudimas. Mums, teat­re vos kojas apšilusiam jaunimėliui, tai mažai rūpi, permainos visada smagu. Revoliucija už teatro sienų taip pat smagu, pakeliui į teatrą trinamės mitinguose, skaitom „Respubliką“ ir nekenčiam okupantų. Į trupę kaip vyr. baletmeisteris ateina liepsnojantis maestro Elegijus Bukaitis, pakeisdamas ilgai vadovavusį Vytautą Brazdylį. Teatro vadovu paskirtas kompozitorius Juozas Širvinskas. Kimbam į naujus darbus – į „Raimondą“. Projektas (tiesa, to žodžio tada dar nebuvo) gana ambicingas: iš esmės bandoma rekonstruoti senąjį XIX a. pabaigos baletą. Iš Piterio atvyko nuo­stabūs diedukai, taip juos iškart pavadinom, – Nina Stukolkina ir Aleksejus Andrejevas. N. Stukolkina – buvusi Marijos teatro solistė, tuo metu jau sulaukusi garbių 86 metų, prieš kiekvieną repeticiją darydavo tempimo ir kitokius pratimus prie baletinės atramos. Ji su kolega dar gana išraiškingai judėjo, kartais pasiginčydami dėl kokio nors pas ar mizanscenos ir stebuklingai sukurdami tą ypatingą, Sankt Peterburgo inteligentams būdingą bendravimo tarpusavyje ir su artistais aurą. „Golubčik, sudar’, sudarynia...“ 1991 m. sezono pabaigoje smagiai atšokom premjerą ir toliau dailinom klasikinį repertuarą. E. Bukaitis užsimojo pakeisti V. Brazdylio tvarkingai suredaguotą „Gulbių ežerą“ į Piterio Marijos teatro variantą. Švelniai tariant, nebuvome labai patenkintos dėl gulbių raudų išilgėjusiu ketvirtuoju veiksmu, kojos tiesiog degė. Ir dar tie lietuviški, teatro dirbtuvių gaminami puantai... „Grishko“, „Sancha“, „Duval“ mūsų baletiniame gyvenime atsiras gerokai vėliau ir prilygs techniniam stebuklui. Na, čia kaip iš žiguliuko į mersedesą persėsti. Šis kvantinis šuolis įvyko jau Tatjanos Sedunovos epochoje. Bet tuo metu sukomės taip, kaip išmanėme, drengėm kojas iki kraujo ir burbėjom ant maest­ro. Šiandien galėčiau daryti prielaidą, kodėl jis sugalvojo būtent Marijos teatro redakciją pritaikyti mūsų trupei. Ruošėmės gastrolėms! Tuo metu pasauliui buvome įdomūs, dar neatrasti Rytų europiečiai. Be to, Vakarai geidė rusiško baleto!

 

Skaidrė Baranskaja. Neįvertintas laikas (I)
Mūsų klasė.

 

Darbas teatre vyko įprasta tvarka: repeticija ryte, spektaklis arba repeticija vakare, bufetas ar „Operos“ kavinė per pietus, vaikai teatro organizuotame vaikų kambaryje (nes kurgi juos padėti vakarais po darželio?), troleibusų stotelė prie „Planetos“ kino teatro... Fragmentai, fragmentai... Klasikos šedevrus šokome pustuštei žiūrovų salei, neįdomu publikai buvo ir modernesni repertuaro spektakliai „Katarsis“ ar „Paskutinės pagonių apeigos“. Didžiausios, neblėstančios sėkmės sulaukdavo tik Vytauto Grivicko senokai pastatytas „Žydrasis Dunojus“, rytmetiniai spektakliai vaikams ir modernus baletas „A Proba“, kuriame veikė bibliniai herojai Marija Magdalietė, Jėzus, Judas. Keista, nes tuo metu šoko tokios žvaigždės, kaip Neli Beredina, Loreta Bartusevičiūtė, Jolanta Valeikaitė, Petras Skirmantas. Taip pat trupėje buvo nemažai sovietiniais metais iš geriausių sąjungos mokyklų ir teat­rų atvykusių rusakalbių baleto artistų, todėl profesionalumo kartelė buvo užkelta į nemenkas aukštumas. Šokti pirmoje kordebaleto linijoje buvo garbė, pripažinimas ir galėjo reikšti kilimą į korifėjų kategoriją. Mažai kas iš lietuvių galėjo konkuruoti su rusėmis penktos pozicijos, tendu, arabesque ir bet kokio kito akademiško judesio atlikimu. Tos, kurios laikė lietuvišką frontą, privalėjo būti tiesiog tobulos, bet jos tokios ir buvo – Rūta Railaitė, Vilma Putkalytė, Aušra Gineitytė, Vijolė Parutytė, Erika Limontaitė, Jūratė Sodytė, V. Algutytė, I. Cvietkovaitė, Deimantė Kupstaitė – nepriekaištingos, nemažai solinių vaidmenų sukūrusios balerinos. Kažkur mirktelėjo ir Eglės Špokaitės žvaigždė, ryškiai nušvitusi po 1992-ųjų. Iš mokyklos 1991 m. į teatrą atėjo trys techniškai stiprios ir talentingos balerinos – Živilė Baikštytė, Žavinta Čičelytė, Kristina Kanišauskaitė. Mūsų, čiurlioniukių, susidarė gana skaitlinga divizija, galėjom nebesislapstyti kampuose ir nekompleksuoti, kad ne iš legendinės A. Vaganovos lizdo išsiritom.

 

Skaidrė Baranskaja. Neįvertintas laikas (I)
„Raimonda“ – D. Kupstaitė, S. Ališauskaitė, K. Kanišauskaitė. Nuotraukos iš autorės asmeninio archyvo.

 

Nacionalinių kadrų klausimas jau buvo tapęs teat­ro politikos ir tikslų prioritetu, o politinių įvykių fone ir teatre vyravo tam tikra įtampa, susipriešinimas iš abiejų pusių. Pasitaikydavo spekuliacijų ir netgi atvirų provokacijų nacionaliniu pagrindu. Toks tuomet buvo laikas. Vis dėlto minėtas profesionalumo standartas leido augti jauniesiems; ką ne iki galo įsisavinai „čiurlionkėje“, galėjai su kaupu iškalti teatre. Su artistais dirbo labai profesionalūs repetitoriai – Liana Dišlerė, Lidija Šulga-Tamulevičienė, Borisas Martinkevičius (vėliau pakrikštytas lietuviško kordebaleto tėvu), Leo­kadija Aškelovičiūtė, Danielius Kiršys.

 

Pirmos komercinės gastrolės

Netrukus po „Gulbių ežero“ premjeros išsirengėme į dar negirdėtai ilgas gastroles Vokietijoje ir Nyderlanduose. Šios pirmosios, kurias galima pavadinti komercinėmis, yra tiesiog įsirėžusios į mano atmintį. Jos truko 2 mėnesius: 15 spektaklių Heilbrone (Vokietija) ir 15 spektaklių įvairiuose Nyderlandų miestuose. Joks „Goskoncertas“ jau nebesikėsino į mūsų dienpinigius ir honorarus, važiavom su Lietuvos vėliava, vežėm klasikos šedevrus: „Žizel“ – į Vokietiją, „Gulbių ežerą“ – į Nyderlandus. 1992 metai – Lietuvoje viskas dar karšta, de jure „sovka“ jau praeityje, bet de facto – kūne ir kraujyje.

Lietuvos bičiulis baronas Wolfgangas von Stette­nas pakvietė trupę paviešėti 800 metų senumo pilyje – Stettenfels Castle. Išgyvenom tikrą kultūrinį šoką, įkritom į laisvą pasaulį, demonstruojantį savo vertybėmis grįstą gyvenimo būdą, požiūrį į paveldą ir istoriją. XI a. statytoje pilyje buvo gyvenama, bet joje vykdavo įvairūs kultūriniai renginiai, skirti ir plačiai visuomenei. Priešais židinį besišildantis niufaundlandas, menėje prie žvakių šviesos serviruotos vaišės menininkams iš Lietuvos, malonios kalbos, nuoširdus bendravimas (su vertėju, žinoma) kėlė žodžiais sunkiai nusakomą įspūdį iš blokinių daugiabučių karalystės atvykusiems žmonėms.

Žinoma, baleto žmonės ir sovietmečiu važinėjo į gastroles kapitalistinio bloko šalyse, vaikščiojo į priėmimus, prekybos centrus ir muziejus, bet tik solistai arba labai maža trupės dalis. Ribojami sistemos „visi seka visus“. Žiūrėk, jau kitą kartą kas nors ir lieka namuose, nes su užsieniečiu gatvėje pasikalbėjo ar į kavinę užsuko...

Įsikūrę viešbutyje Heilbrono senamiestyje galėjom laisvai šlavinėtis po miestą, sėdėti kavinėse, bendrauti su kuo tik panorėję. Kurgi ne! Gaudavome dienpinigių, bet, pagal įsisenėjusią tradiciją, dauguma maitinomės iš namų atsivežtais konservais, rūkėm pigias cigaretes ir nemokėjom užsienio kalbų. Balerina Inga Gerulskytė turbūt vienintelė mokėjo angliškai ir visi prašinėjome, kad mums padėtų susikalbėti. Stengėmės laikytis oriai ir nesižvalgyti grožio alkanomis akimis. Šampūnu plaunamos seno miesto gatvės ne juokas, kaip ir visokio gėrio pilnos parduotuvės.

Įdomu, kad Stadttheater Heilbronn buvo tiesiog mūsiškio LNOBT kopija, tik mažesnio mastelio. Čia jautėmės kaip namie. Remiantis sutartimi su prodiuseriais, Žizel ir Albero partijas šoko žvaigždės iš Piterio Julija Michalina ir Igoris Zelenskis, mūsiškės – L. Bartusevičiūtė ir N. Beredina – žėrėjo Mirtos vaidmeniu.

Nyderlanduose laukė truputį kita logistinė situa­cija. Guldenai pakeitė markes, gyvenome simpatiškuose nameliuose miške, o iš ten važinėdavome į savo paskirties vietas įvairiuose miestuose pirmyn ir atgal. Kartais tai galėjo būti ir keli šimtai kilometrų... Tokiomis sąlygomis „Gulbių ežeras“ yra papjaunantis spektaklis, bet trupė kažin kaip laikėsi, solistai keitėsi, kartelės neleidome. Publikos euforija kėlė ūpą, pirmą kartą mačiau, kad pagarba artistams demonstruojama ne tik aplodismentais, bet ir įnirtingai trypiant kojomis. Vakarai, vienu žodžiu...

Namuose laukė dar vienas perversmas baleto trupėje. Visiems buvo akivaizdu, kad pakitusiomis gyvenimo sąlygomis, taip sakant, laukinio kapitalizmo akivaizdoje, senais, sovietmečiu susiformavusiais metodais vadovauti jau nebeįmanoma. 1993 m. mums reikėjo itin racionaliai ir blaiviai mąstančio lyderio, pageidautina ne choreografo – skrajojimas kūrybiniuose padebesiuose galėjo būti pražūtingas. Pirmą ir kol kas vienintelį kartą istorijoje baleto meno vadovas buvo renkamas konkurso keliu. Konkursą laimėjo T. Sedunova. E. Bukaitis buvo nuverstas. Prasidėjo nauja era.

 

Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba

 

Draugai