Tadas Montrimas: „Jūros galia man leidžia pasijusti niekuo, ir tai išlaisvina“

× Judita Paužuolytė

 

Teatro režisierius, Klaipėdos „Taško“ teatro direktorius Tadas Montrimas pasakoja apie jūrinį savo gyvenimo etapą: naujas pareigas, Vakarų Lietuvos žiūrovą, menininkų bendruomenę ir asmeninę kūrybos šiame mieste tėkmę.

 

Kodėl nusprendėte atsikraustyti į pajūrį?

 

Sprendimas atvykti į Klaipėdą buvo inspiruotas ne kūrybos, o šeimos. Vilniuje tapo nepatogu, ėmėme ieškoti kito miesto. Taip atsirado Klaipėda su beribe smėlio dėže ir nuolat mūsų lankoma jūra. Pasimatymas su ja nuo vaikystės man buvo ypatinga, reta šventė, o dabar ji – ranka pasiekiama, be to, į gyvenimą įnešusi stebėjimo etapą. Dabar patiriu tiek kūrybinius, tiek gyvenimo apmąstymus, ramų planavimą.

 

Dariaus Razgūno nuotrauka

 

Šalia kūrybinio kaupimosi etapo, neseniai pradėjote eiti ir „Taško“ teatro direktoriaus pareigas. Kaip susidomėjote tokia pozicija?

 

Netikėtai pamačiau skelbimą, kad „Taško“ teatras ieško vadovo. Apie jį buvau viena ausimi girdėjęs, bet darbų dar nematęs. Pasižiūrėjau kelis spektaklius, susipažinau su komanda, ir pajutau, kad jie turi didelius kūrybinius, žmogiškuosius ir moralinius išteklius augti ir stiprėti. Man patiko, kokiomis temomis kalba ir kaip mąsto šio teatro kūrėjai. Net suprasdamas, kad dirbsiu ne visai kūrybinį darbą, negalėjau nesusižavėti galimybe prisidėti ne tik prie teatro augimo, bet ir jo auginimo. Dabar tą ir darau: analizuoju auditoriją, tyrinėju, kaip su ja komunikuoti ir kokiu tonu pasakoti apie spektaklius. Turime tikrai įdomių darbų, į kuriuos kažkodėl sunku parduoti bilietus, nors žiūrovai išeina sužavėti, dėkoja. Bandau suprasti, kas vyksta su teatru Klaipėdoje, kas yra mūsų tikslinė auditorija ir kaip geriausiai ją pasiekti, burti.

 

Papasakokite apie Klaipėdos žiūrovus, ką įdomaus pastebėjote?

 

Nors dar tik bandau pažinti žiūrovus, pastebėjau kelis dalykus. Visų pirma, čia itin svarbi tikslinga spektaklių reklama: kokiais kanalais pranešame apie spektaklius, kokias fotografijas parenkame. Antras spėjimas, kurį tikrinu, – Klaipėdos žiūrovas atsargesnis, galbūt kiek konservatyvesnis nei vilnietis, labiau vengia eksperimentų. Pavyzdžiui, „Taško“ teatro spektaklis „Amerika pirtyje“ – vien jo pavadinimas žiūrovui, matyt, suteikia saugumo jausmą, jis girdėjęs ar net žino Robertą Keturakį, tad drąsiai perka bilietus. O štai prieš 2 metus vykusiame festivalyje „TheATRIUM“ rodžiau savo imersinį spektaklį-žaidimą „No fake*“, kurio pagrindą sudaro sudėtinga socialinių ryšių sistema. Spektakliui įgyvendinti reikėjo bent 24 žiūrovų, jei jų mažiau – spektaklis techniškai negali įvykti. Taigi, nors turėjome neblogą aprašymą, nuotraukas, bet tiesiogine prasme ieškojome žmonių gatvėje – kalbinome, kad „ateitų nemokamai į spektaklį, kuris tuoj prasidės“. Lynojo, nerūpestingai vaikštinėjančių žmonių pakalbinome apie 30, ateiti sutiko gal 5. Spėju, ieškančių naujų formų žiūrovų čia – nedaug, arba mes jų dar nepasiekėme. Galbūt trūksta žinojimo, kad teatro paletė – įvairi ir dovanojanti skirtingas patirtis. O gal jau nusivylė kokiu spektakliu ir dabar galvoja, kad teatras – ne jam.

 

Kaip jus patį pasitiko kūrėjų bendruomenė?

 

Man, kaip žmogui ir kūrėjui, labai svarbi terpė, kurioje esu. Man rūpi ir ką gali duoti, ir ką gali gauti. Žmonės arba sekina, arba įkvepia, tad jau kurį laiką leidžiu sau, nekreipdamas dėmesio į priklausančius nuo to likimo posūkius, atsirinkti asmenis, kurie mane įkvepia būti tokiam, koks norėčiau būti. Žinoma, prisijungęs prie „Taško“ teatro komandos priartėjau prie Klaipėdos kūrėjų rato visomis prasmėmis – „Taško“ teatras įsikūręs „Kultūros fabrike“, už vienos sienos yra Šeiko šokio teatro komanda, už kitos – Klaipėdos jaunimo teatras. Jaučiuosi esantis tame pačiame minčių debesyje – erdvėje, kurioje verda kūryba, apmąstymai, vadybiniai procesai, jaučiu vienybę ir palaikymą. Tai didelė laimė. Kūrėjai kviečia vieni kitus į premjeras, veiksmo daug, tad ne tik aktyviai plečiu kultūrinį akiratį, bet ir kuriu ryšius su uostamiesčio kūrėjais.

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Ką ligi šiol supratote iš ryšių su uostamiesčio kūrėjais?

 

Neseniai vyko „Taško“ teatro premjera „Namai“ – trečiasis režisierės Livijos Krivickaitės darbas. Jos kūrybos procesą stebėjau iš šalies – ji pakviesdavo mane į peržiūras, po kurių dalindavomės mintimis, diskutuodavome, ką jie norėjo parodyti ir ką pamačiau, ką dar būtų galima padaryti ar ko nedaryti. Jokiu būdu nesikišau į režisūrą, tiesiog kolegiškai dalinausi įspūdžiais, pastebėjimais. Man tai labai patiko, viduje net jaučiau savotišką savanaudišką laimę, kad galiu išlaikyti atstumą, ne man reikia pasilikti teatro salėje po pokalbių 22 val. ir galvoti, o ką ir kaipgi daryti toliau...

Patyriau, kad kuo intensyviau statau spektaklius, tuo jaudulio prieš premjeras mažiau. Galbūt todėl, kad viena pabaiga organiškai perauga į kitą pradžią. Bet jei per metus režisuoju vieną darbą, tada atsakomybės jausmas tampa labai didelis ir, bent jau man, neleidžia atsipalaiduoti, trukdo kūrybai. Įsitempus matymas siaurėja, blokuojamos mintys ir dingsta režisūros procese be galo svarbus žaismingumas. Įtampa ir kūryba man – nesuderinami dalykai.

 

Kaip įveikiate stingdantį atsakomybės jausmą?

 

Veiksmingiausio būdo neatradau, bet vienas iš tokių – turėti kuo mažiau laiko, kurti greitai ir intensyviai. Kuo laiko daugiau, kuo planai didesni, tuo dažniau aplanko mintys apie žmones, kurie įsijungia į mano inicijuotą darbą – kerpa, siuva, virina, reklamuoja, nervinasi, ieško... Tada apima visai nereikalingas jausmas, kad esi visos kūrybinės komandos problemų šaltinis. O kuo greičiau sukuriu spektaklį, tuo jame daugiau oro, žaismingumo, kūrybos. Tiek kaip žiūrovas, tiek kaip kūrėjas atiduodu pirmenybę „espresso“: mažiau ir stipriau.

Kitas aspektas – įsivaizdavimas, kaip viskas maždaug atrodys. Kartais užtenka kelių minučių pabandymų su aktoriais, kai supranti, kad užmanymas nėra geras. Idėjos įsivaizdavimas kartais – kaip sapnas: sapnuojamas atrodo labai įdomus, bet, pabudus ir pasakojant jį realybėje, pasikeičia ir praranda žavesį. Tiesa, vienas režisierius yra pasakęs, kad, kai vaidinama spektaklyje, reikia stengtis atpasakoti sapną, kurį kartu sapnavome: kaip ten buvo? Kur ėjau? Ką sakiau? Mes tik bandome priartėti prie idealo, nors to, kas susapnuota, perteikti neįmanoma.

 

Ar teisingai suprantu, kad šis apmąstymų laikas – savotiškai žavus?

 

Manau, būti tokioje stebėtojo pozicijoje – tikra privilegija. Ne visada gyvenime turi laiko pamatyti, kas aplink tave vyksta, kas kuriama. Kartą kalbėjausi su budistų šventiku apie momentus, kai jautiesi nusivylęs savimi, savo mintimis, kūrybiniu keliu; jis man patarė skaityti kūrėjų autobiografijas. Dabar vis skaitinėju režisieriaus Dmitrijaus Krymovo tėvo Anatolijaus Efroso – jautraus kūrėjo, kurį suėdė sovietinė mašina, – atsiminimus. Iš tikrųjų tai grąžina jėgas, tikėjimą ir supratimą, kad norėdami paslėpti patiriamus vidinius sunkumus, socialiniame lauke dažnai bandome atrodyti stipresni ir įdomesni, nei iš tikro esame.

 

Kokias nuotaikas atneša pajūris?

 

Dabar – gana banguojančias. Kaip jūra, kuri vieną dieną gali nunešti visą paplūdimio smėlį, kitą – išmesti gintarą, o dar kitą – negyvą ruonį. Manau, gera turėti jūrą šalia. Nuvažiuoji net ir prastu oru, pažiūri į tolį, į beribį, sunkų vandenį. Jūros galia man leidžia pasijusti niekuo, ir tai išlaisvina.