× Ilona Iida Simes

Žinomas Helsinkio „Q-teatteri“ teatro ir kino aktorius darbe mėgsta pats gvildenti savo vaidmenis, nors jo tipo žmogui tai kartais ir užtrunka. Kartais jam tiesiog patinka atsipalaiduoti filmų draugijoje – žiūrėti, ne vaidinti.

 

Tommi Korpela. Nauskos nuotrauka

 

Viskas prasidėjo 1990 m. Helsinkio Tiolio rajone, kur jauni, laisvai samdomi aktoriai, vadovaujami primus motor Antti Raivio (1962–2023), įkūrė naują teatrą. Jau pirmaisiais gyvavimo metais, spektakliui „Vaikinai iš Skavabiolės“ („Skavabölen pojat“) pritraukus sausakimšas sales, „Q-teatteri“ tapo vienu populiariausių Helsinkio teatrų. Eilės prie bilietų kasos nusidriekdavo per visą gatvę.

Lahčio mokyklos teatro skyrių baigusį Tommį Korpelą (g. 1968) „Q-teatteri“ ir vaidmuo „Vaikinuose iš Skavabiolės“ išmokė valdyti sceną dar gerokai iki įgyjant magistro diplomą Helsinkio teatro akademijoje.

Raivio pliekė jaunus studentus garsiojo 9 dešimt­metyje Teatro akademijai vadovavusio rektoriaus Jouko Turkkos metodais.

„10 dešimtmetyje dominavo tvirti režisieriai vyrai, – prisimena Korpela. – Mes, studentai, buvom jų šunys. Anttis daug ko išmokė, tad gavau pamokų, bet gavau ir į skūrą. Pagyrų išgirsdavom retai.“

Autoritarinė atmosfera sušvelnėjo, kai dešimtmečio viduryje į teatrą atėjo dirbti režisierius Janis Volanenas (g. 1971). KOM teatre jau spėjusio nusipelnyti Volaneno stilius buvo kitoks. „Aktorius galėjo nesutikti su režisieriumi ir savarankiškai priimti sprendimus“, – prisimena Korpela.

„Savarankiški sprendimai“ galiausiai atsidūrė nacionalinėje televizijoje, kai Volanenas pradėjo kurti ir režisuoti eskizų komediją „Studija „Žiaurios linksmybės“ („Studio „Julmahuvi“). Korpela pateko į aktorių komandą.

Dabar Korpela teigia, kad jaunystėje nieko neišmanė apie aktorystę. Pavyzdžiui, kad „atsakymai slypi žmogaus viduje ir reikia išmokti sutarti su savimi“.

Pradedantis aktorius nori išmokti visko, bet smegenys visko negali priimti. „Studijų chaose gauni daugybę patarimų, kurių tuo metu nesupranti. Po daugelio metų staiga ateina akimirka, kai suvoki: „Aha, štai ką akrobatikos mokytoja turėjo omeny.“

Jaunystėje norisi visko iškart. Užuot mąstęs pats, Korpela prašydavo dėstytojų: „Paaiškink, po galais, kaip čia reikia daryti.“

Patyręs aktorius supranta, kad vaidmens esmę visad randi savyje, o tada viskas sustoja į vietas. Be to, tenka išmokti, kad sprendimo nerasi jėga. Kartais reikia nukreipti mintis kur nors kitur.

„Sustok. Kvėpuok. Pasiduok“, – moko Korpela.

Gavęs naują vaidmenį Korpela neiškart žino, kaip jį suvaidins. Jis lėtas, daug svarsto. Greičiau mąstantys kolegos pradeda irzti, mat savo dalį jau seniai yra paruošę, o Korpela vis dar mąsto.

„Viskas vystosi pamažu. Krapštausi. Stebiu aplinką. Ir visad atrodo, kad prieš pat premjerą reikės pradėti skubintis.“

 

Filmo „Rumble“ (rež. Jani Volanen, 2002) kadras

 

Intuicija ir rizika

 

Svarbus „Q-teatteri“ principas – statyti suomiškas premjeras. Meninė atsakomybė gula ant viso ansamblio pečių. Kartu su Korpela trupėje vaidina dar 10 aktorių, tarp jų – ir Korpelos gyvenimo partnerė, aktorė ir aktorystės meno profesorė Elina Knihtilä. Teatrui šiuo metu vadovauja Juho Mantere. 

Teatras garsėja savo stiliumi: spektakliai dažnai išreiškia tam tikrą poziciją. Ar jie turi visuomeninę misiją?

„Na... Nesam nusistatę tokios politikos, – atsako Korpela. – Tačiau mums gana įprasta stoti į mažų ir silpnų pusę.“

Svarbus ir meninis lygis.

„Tuo netgi didžiuojuosi: svarstant programą mums nė velnio nerūpi, ką norėtų pamatyti publika. Džiaugiuosi, kad visad taip buvo, visad galėjom daryti, ką panorėję. Spręsdami, kaip dirbti ir kam patikėti darbą, pasikliaujam intuicija.“

Korpela kaip reikiant įsijaučia paklaustas, kokiu keliu būtų klaida pasukti.

„Nerimauju, kai iš visų pusių sklinda raginimai kurti suprantamesnį, labiau pramoginį teatrą. Kažkokia nesąmonė! Didžiuojuosi tuo, kad ne kartą smarkiai rizikavom.“

Spektaklis turi veikti, nesvarbu, sudėtingas jis, ar ne. Korpela nė negali pagalvoti apie kitokį variantą.

„Neveikiantis spektaklis – kiekvieno aktoriaus košmaras. Jeigu jį žiūrėdama publika nieko nepatiria, tai justi ir ant scenos. Kai žiūrovai galvoja: „Einam iš čia po velnių“, atmosfera ima tvyroti ore. Labai smagu paskui kartoti tą patį dar penkiasdešimt kartų.“

2023 m. rudens sezone Korpela vaidino Aksės Petterssono režisuotame spektaklyje „Keletas pokalbių apie prasmę“ („Joitakin keskusteluja merkityksestä“). Kartu su juo pagrindinius vaidmenis atlieka Knihtilä ir Pirjo Lonka. Kūrinys sklandžiai įsilieja į „Q-teatteri“ programą. Spektaklyje, kaskart pritraukiančiame pilną žiūrovų salę, beketišku stiliumi pasakojama apie nesibaigiantį trijų aktorių laukimą: jau tuoj jiems pasitaikys proga parodyti savo gabumus ir sužibėti. Visus tris, kartu ir atskirai, pamažu apima neviltis. Skatinami pavydo ir nežinios, personažai kursto vienas kito nerimą. Didžiausia aktoriaus baimė – būti nereikalingam, o klaikiausia, ko gero, suvokti, kad už teatro sienų nieko nėra.

Ar spektaklis pavykęs, vertina žiūrovai. „Kūrinys turi kažką žmoguje pakeisti. Turi būti paveikus, – apibrėžia Korpela. – Kuo stipriau, tuo geriau.“

„Keletas pokalbių apie prasmę“ neabejotinai atitinka kriterijų – laikraščio redakcijoje iki šiol negalim atsistebėti spektaklio detalėmis.

 

Filmo „Burbulas“ („Kupla“; rež. Aleksi Salmenperä, 2022) kadras

 

Plastikinės menkės ir ateities planai

 

Metų pabaigoje Korpela pradės filmuotis filme, kurio premjera kino teatruose įvyks 2024-aisiais. Scenarijus bemat patraukė aktorių. Antraip jis nė nesvarstytų vaidmens.

Šiandien žinomas aktorius jau gali rinktis darbus. „Jaunystėje reikėjo imti viską, ką duoda. Dabar jau atsisakau, jeigu [projektas] nekelia jausmų.“

Aktorius atsipalaiduoja žiūrėdamas kolegų spektaklius arba filmus. Reguliarus šiaurės Suomijoje, Sodankiulėje, po atviru dangumi kasmet rengiamo filmų festivalio lankytojas visad randa, ką žiūrėti. Prie mėgstamiausių režisierių Korpela priskiria Jimą Jarmuschą, ypač filmą „Už įstatymo ribų“ („Down by Law“, 1986), taip pat – Claire Denis, kuri 2013 m. buvo Sodankiulės festivalio viešnia.

Vienas labiausiai pastaruoju metu aktorių sukrėtusių filmų – pakistaniečių režisieriaus Saimo Sadiqo debiutas „Laimės šalis“ („Joyland“, 2022), Kanų kino festivalyje apdovanotas žiuri prizu.

Korpelą domina ir kitos vaizduojamojo meno formos. Opera „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ maloniai nustebino. Norvegų režisierius Ole Andersas Tandbergas Dmitrijaus Šostakovičiaus sovietinę dramą perkėlė toli nuo Rusijos taigos: „Į Norvegijos žuvų fabriką! – džiūgauja Korpela. – Visi tik švaistėsi plastikinėmis menkėmis! Turiu pasakyti, operos menas pradeda daryti man įspūdį.“

 

„Voima“, 2023, Nr. 9.

 

 

Ilona Iida Simes – kultūros žurnalistė, literatūros redaktorė. Daug metų dirba didžiausiame Suomijos nepriklausomų knygynų tinkle „Rosebud“.