Balandžio 30 d.–gegužės 3 d. Klaipėdoje susitiko lėlių teatro gerbėjai ir kūrėjai iš Lietuvos bei Europos. Juos pakvietė kas dvejus metus Klaipėdos lėlių teatro rengiamas tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia Magica“. Kiekvieną kartą ši magiškosios materijos šventė pristato programą, kurią vienija aktuali tema, perteikta lėlių ar objektų teatro priemonėmis. Šiemet festivalio organizatoriai kvietė pagalvoti: „Kas šiandien dar gali nutikti blogiau?“ Pristatomi spektakliai, kaip rašoma programos leidinio įžangoje, kvietė pamatyti, kad „net ir po tragedijų žmonės randa viltį bei geba nugalėti savo vidines tamsumas“.

 

„Kontūras“. Donato Bielkausko nuotr.

 

Festivalį pradėjo lėlinės animacijos programa vaikams ir Aliaksandros Tratsiakovos miniatiūrų paroda „Nematomi“, eksponuojama Klaipėdos lėlių teatre. Baltarusijos menininkės paroda šiek tiek priminė per praėjusių metų festivalį SPOT pristatytą Isaaco Cordalo kūrinį „Cement Eclipses“, pritaikytą ir paskleistą Vilniaus centre, tačiau A. Tratsiakovos mažytės figūrėlės, vaizduojančios merginą trumpais plaukais ir šviesiai mėlyna suknele, tarp pilkų teatro plytų kvietė permąstyti vienišumo, pasimetimo temas. Maža jauki figūrėlė atrodo tarsi kontrastas šiurkštiems ir kietiems (betoniniams, vieliniams) paviršiams.

Festivalio performatyviąją programą pradėjo Klaipėdos lėlių teatro ir Šeiko šokio teatro bendras darbas – spektaklis „Kontūrai“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė). Tai ne tik organizatorių spektaklis, bet ir gerai festivalio temą atspindintis šokio ir šešėlių teatro junginys. Susitikimas ir flirtas su tamsa, kurioje šokėja Dovilė Binkauskaitė ant veidrodinių šviesą atspindinčių paviršių savo kūnu ir judesiu formavo išnyrančius ir vėl su tamsa susiliejančius šešėlius. Eskiziškas ir lakoniškas pasakojimas, papildytas dramaturgės Virginijos Rimkaitės teksto ir balso, kvietė nebijoti, susipažinti su tamsa, į ją pasinerti ir prisijaukinus išnerti atgal.

Dar tą patį vakarą „Kosmos Theatre“ spektaklis „Diletantas (susapnavęs angelą)“ (rež. Žilvinas Vingelis) kvietė susitikti su Jeanu Cocteau ir jo vizijomis. Kauno kameriniame teatre jau matytas kūrinys šį kartą atrodė kitaip: ne vien dėl naujos erdvės, bet ir atliktų „namų darbų“ – išsamesnis domėjimasis J. Cocteau asmenybe atvėrė taip reikalingą perspektyvą šiam spektakliui prisijaukinti. Menininko, poeto, pianisto, aistringo bokso ir Édith Piaf gerbėjo portretas scenoje sulipdytas iš atskirų vizijų, kurioms pavidalą suteikė aktorė Airida Gintautaitė, už šį vaidmenį nominuota „Auksiniams scenos kryžiams“. J. Cocteau portretą papildė itin „lėliškos“ scenos ir vaizdo projekcijos (videomenininkas Tomas Stonys), kurios tapo lygiavertėmis veikėjomis.

Spektaklio pradžioje matomas Colonne Morris – su Paryžiumi asocijuojamas reklaminis stulpas – tampa tikra žaidimo aikštele. Ant jo rodomi J. Cocteau plakatai, stulpas vis netikėtai transformuojasi, it atverdamas menininko pasąmonės klodus. Vieną akimirką jame atsivėrusi ertmė yra rašančio J. Cocteau veiksmas jo paties galvoje, kur mintys boksuojasi it per įtemptą mačą, kitą akimirką – sapnas, kuriame jis tampa lėle su keliomis rankomis ir be vargo sklendžia erdve. 

Du spektakliai, tapę gaiviausiu oro gurkšniu, buvo Mariboro lėlių teatro (Slovėnija) „Pinokis“ ir trupės „Betty BoiBrut“ (Prancūzija) spektaklis „Karlas“. Nors šie spektakliai nei vizualiai, nei atlikimo būdu, nei tema nėra giminingi, tačiau užbūrė (vis dėlto festivalis, turintis magijos!) paprastumu, nuoširdumu ir puikiai išpildyta pasirinkta technika. Abu jie skirti įvairaus amžiaus vaikams – galbūt tai kūrėjams ir leidžia itin kūrybiškai pasitelkti „teatrinę magiją“, netikėtumą, poveikį per minimalias priemones, o šitai (bent jau mane!) kaip tik labiausiai žavi lėlių teatre.

„Pinokyje“ veikia vienas itin universalus aktorius (Miha Bezeljakas), jo vaidinamas medžio meistras atveria savo dirbtuvių duris. Ant darbo stalo atgyja neapdirbtos pliauskos ir kiti objektai, pasakojantys savitą Pinokio istorijos interpretaciją. Šis spektaklis jautriai perteikia pačią lėlių teatro esmę: lėlė, kaip ir Pinokis pasakoje, po truputį „gimsta“ spektaklio metu. Nuo pat pirmų akimirkų negyvas objektas, paliestas aktoriaus, ima alsuoti ir skleisti gyvybės kibirkštį, kuri leidžia pasakoti istoriją. Spektaklyje gausu ir juokingų akimirkų, ir savotiškų „klaidų“, po truputį auginančių pliauską Pinokį, kol galų gale jis virsta tikru žmogumi (su dūmų mašinos pagalba sukurtas stebuklingas perėjimas iš lėlės į gyvą aktorių). Aktorius naudoja balsui keisti skirtą įtaisą, siejamą su tradiciniais Pančo ir Džudi ar Pulčinelos pasirodymais, o tai sustiprina atmosferą, kuri primena neapibrėžtą, nostalgišką praėjusį amžių.    

 

„Pinokis“. Donato Bielkausko nuotr.

 

Spektaklis „Karlas“, įkvėptas „Tangram“ žaidimo (tiksliau, specifinių jo geometrinių kaladėlių), leido aktorėms Lucie Gerbet ir Isabelle Tesson papasakoti Karlo istoriją. Nors nenoriai, jis leidžiasi į nepaprastus nuotykius paskui atskilusią savo kūno dalelę, kurios jam tenka ieškoti visur: nuo vandenyno dugno iki kosmoso aukštumų. Sunku patikėti, kad tokius klodus (tiek geometrinius, tiek metafizinius) galima sukurti paprasčiausiame apskritame ekrane su keliolika „Tangram“ kaladėlių. Preciziškas kūrybinės grupės pasiruošimas ir atlikimas pažadina žiūrovo fantaziją.

Nors dauguma festivalio pasirodymų buvo kameriniai, „Théâtre de la Massue“ (Prancūzija) spektaklis – erdvinė instaliacija „Mažasis teatras ant pasaulio krašto – Opusas II“ – pakvietė žiūrovus į barą ir koncertų erdvę „Hofą“, kadaise buvusią pramoninę erdvę, kur tikrai buvo galima pasijusti tarsi ant pasaulio krašto. Didžiuliame sandėlyje žiūrovus pasitiko banguotos medžio plokštės, užpildančios erdvę. Šonuose žiūrovai dar prieš spektaklį galėjo apžiūrėti skulptūriškas lėles – objektus, kuriuos vėliau aktoriai dėliojo ant medinio paviršiaus, juos animavo ir kūrė scenas, primenančias reportažus apie karą, pabėgėlius, planetos niokojimą. Toks scenografijos, lėlių ir veiksmo derinys sukūrė poapokaliptinę atmosferą, vis iš naujo pripildomą lėlių ir kitų objektų. Kaip būdinga atmosferiniams spektakliams, šis irgi nieko neteigė, tik leido žiūrovams paskęsti erdvėje.

Festivalio programoje buvo parodytas bendras šešių lėlių teatrų iš Europos projektas „Transportas“. Jį vienija pagrindinė kūrybinė komanda: režisierius Tinas Grabnaras, dramaturgė Ajda Rooss, scenos dizainerė Sara Slivnik. Šis komandos branduolys kartu su kūrėjais iš Liublianos, Mariboro ir Balstogės lėlių teatrų, Estijos jaunimo teatro, teatro „Alfa“ iš Čekijos ir Klaipėdos lėlių teatro kūrė savitas temos „Transportas“ interpretacijas. Trys savarankiškos istorijos savaip atskleidė globalizacijos ir nesiliaujančio judėjimo problemas. Spektaklius vienija pasirinkta vizualinė kalba: objektų teatrui artimas pasakojimo būdas ir realistinės figūrėlės, it žaisliniai kareivėliai veikiančios savitame statiškame pasaulyje, kurį papildo garso takelis ir apšvietimas, sutelkiantis dėmesį į konkretų veiksmą ir mizanscenas. Projekto spektakliai skirti paauglių auditorijai.  

Liublianos lėlių teatro „Transportas: išvykimas“ ir Mariboro lėlių teatro „Transportas: krovinys“ buvo parodyti nestandartinėje vietoje – „Klaipėdos energijos“ patalpose, kurių industrinė aplinka itin įtaigiai papildė spektaklio vizualinį sprendimą. „Išvykimas“ pasakojo apie neigiamas industrializacijos ir transporto poveikio gamtai pasekmes, atskleistas per vienos šeimos tragediją. Dėl besaikio ir neapgalvoto miesto planavimo per ištikusį potvynį buvo paaukotas tų žmonių namas, nes reikėjo gelbėti netoliese esančią degalinę, kurios griūtis būtų tapusi daug didesne ekologine nelaime. Tačiau ar tai pateisina šios šeimos gyvenimo tragediją? Autentiškas interviu, skambantis spektaklyje, paliudijo, kad po nelaimės tėvas taip ir neatsigavo – juk neteko savo rankomis pastatyto namo. Jautriai, minimaliomis priemonėmis aktoriai po truputį pasakoja istoriją kurdami idilišką vaizdą, kokį dėlioja vaikai žaisdami „namus“: medeliai, mašinų modeliukai, namų muliažai, kuriuos itin lengva pastatyti ir greitai sugriauti. Pasakojama pasitelkiant montažą ir autentiškų pokalbių su šeima įrašus.

Mariboro spektaklyje „Transportas: krovinys“ buvo cituojami ir Europos teisės aktai, nustatantys krovininių automobilių vairuotojų darbo tvarką. Ši teatrinio projekto dalis pasakoja apie sunkią tolimųjų reisų vairuotojų kasdienybę ir tamsiąją profesijos pusę.

Nors spektakliai panašūs savo estetika ir pasakojimo būdu, dramaturgiškai padrikiausias pasirodė Balstogės lėlių teatro (Lenkija) „Transportas: jungiamieji skrydžiai“. Šis spektaklis žiūrovus nukėlė į sumažintą oro uostą, kuriame vyko kelios chaotiškos istorijos, – buvo gana sunku jas sekti ir susieti vieną su kita.

Galutinis visų šešių projekto „Transportas“ spektaklių pristatymas įvyks rudenį Šarlevilio-Mezjero (Prancūzija) Pasaulio lėlių teatrų festivalyje rugsėjo 19–28 d. Tai vienas svarbiausių festivalių visai tarptautinei lėlių teatrų bendruomenei, tarsi savotiška lėlininkų olimpiada. Beje, itin džiugu paminėti, kad šiemet Lietuvos lėlių teatrui skirtame paviljone pasirodys visi pagrindiniai Lietuvos lėlių teatrai ir kūrėjai.

Festivalis „Materia Magica“ vieną vakarą pakvietė žiūrovus išbandyti pačiam festivaliui naują formatą – tai performansų vakaras „Post Materia“. LMTA Klaipėdos fakultete saugias erdves savo pasirodymams rado į atvirą kvietimą atsiliepę menininkai. Žinoma, galima ilgai ginčytis, kiek spektaklio ištraukos gali atspindėti performanso meną, tačiau vis tiek maloniai nustebino jaunųjų kūrėjų pasirodymai: Ievos Stašelytės „Šaknys“; Mariios Patokovos, Paulės Konstancijos Giniotaitės ir Stanislavo Alokhino eskizas „SEKS’IST“. Norėčiau tikėti, kad anksčiau ar vėliau šie kūrėjai ras savo kelią į profesionalias Lietuvos teatrų scenas. Atviri kvietimai ir erdvė eksperimentams jauniesiems (bet nebūtinai!) kūrėjams yra be galo svarbi niša.

Festivalio uždarymo ir tikra apsivalymo švente tapo Yael Rasooly spektaklis „Edita ir aš“. Visus svarbiausius pasaulio lėlių teatrų festivalius jau aplankęs spektaklis pasakoja tikrą jo autorės istoriją: kaip ją, dar jauną dainininkę, po koncerto pagrobė keli nepažįstami vyrai, nuvežė į savo privačią šventę turėdami tikrai ne pačių geriausių ketinimų ir vertė dainuoti. Tačiau dainavimas merginai tapo ginklu, kuris neleido šiai trauminei patirčiai baigtis taip blogai, kaip galėjo. Įdomiausia, kad Y. Rasooly randa šviesų ir vietomis net komišką būdą pasakoti šią baisią istoriją: į pagalbą ji pasikviečia marionnette portée rūšies lėlę, kuri įkūnija dainininkę É. Piaf. Dialogas su ja tampa aktorės būdu išgyventi patirtą traumą.

Kaip savo knygoje „Resetting the Stage“ teigia Draganas Klaićas, „festivaliai klesti tada, kai juose susilieja vietinės ir globalios dimensijos“. Tikriausiai čia ir užkoduota festivalio „Materia Magica“ sėkmė. Be baimės kalbėti svarbiomis temomis arba pasirodyti nerimtiems, kartais net šiek tiek pasijuokiant iš savęs (šito vis dar labai trūksta Lietuvos teatrų repertuaruose). Renginys po truputį auga, nebeapsiriboja vien Klaipėda: „Edita ir aš“ pristatyta žiūrovams Vilniaus teatre „Lėlė“, o Mariboro lėlių teatras pasiekė žiūrovus Priekulėje. Lietuvos lėlių teatro bendruomenė itin nedidelė, tad tokie tarptautiniai festivaliai ir projektai jai yra gyvybiškai svarbūs, kaip ir auditorijos auginimas visomis įmanomomis kryptimis.