„Nenoriu karjeros baigti kaip pasenusi balerina“, – daugiau nei prieš dešimtmetį, kai kalbėjomės Amsterdame, sakė primabalerina Jurgita Dronina. Šiandien, po dviejų karjeros dešimtmečių, nepraradusi jokių profesionalumo įgūdžių ji priėmė siūlymą tapti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupės meno vadove. Kupina patirties, idėjų ir ambicijų šokėja iš Toronto grįžo į Vilnių.

 

Jurgita Dronina. Martyno Aleksos nuotr.

 

Apie Vilnių

Lietuvos žiūrovai tiesiog nepatikėjo, kad trys paskutiniai J. Droninos, kaip primabalerinos, pasirodymai (Adolphe’o Adamo baletas „Žizel“, LNOBT scenoje atliktas talkinant šokio partneriui, Kanados nacionalinio operos ir baleto teatro solistui italui Francesco Gabriele Frolai) taps atsisveikinimu su šokėjos karjera. Iki pat spaudos konferencijos, kuri vyko likus porai dienų iki spektaklio, LNOBT vadovai išsaugojo paslaptį apie balerinos karjeros pabaigą ir pradžią kitos karjeros – baleto meno vadovės.

O „Žizel“? Tai buvo viskas, ką gali scenoje įkūnyti profesionalumo aukštumas pasiekusi talentinga baleto artistė: virpantis, galima sakyti, efemeriškas judesių trapumas, nepriekaištingas muzikalumas, aukščiausio lygio vaidyba ir pačios nuoširdžiausios emocijos. Kai po šių trijų spektaklių praeis kelios dienos, J. Dronina, pakvietusi į savo naujo darbo kabinetą, prisipažins, kad beveik nejaučia jokio nuovargio, kad kūnas tebėra pasirengęs atlaikyti intensyviausią krūvį, kad ji dar penkerius, o gal ir dešimt metų galėtų neprarasti dabartinės formos, tačiau emocijos ir mentalitetas kužda, kad jau gana, jau prieitas kitas gyvenimo etapas, tad reikia sustoti pačiame aukščiausiame taške, nes viskas, ko norėta ir ko siekta, yra atlikta.

Kai Nyderlandų nacionalinio operos ir baleto teatro kavinės terasoje gėrėme kavą, J. Dronina išgyveno didelį karjeros šuolį: ji jau svarstė pasiūlymą šokti Kanados nacionaliniame operos ir baleto teatre Toronte. Ten išvykusi šokėja praleido ištisą dešimtmetį, savo talentą skirdama dar ir Anglijos nacionaliniam baleto teatrui. Prieš gerą dešimtmetį ji kalbėjo, kad iš Lietuvos išvažiavo ne tam, kad tiesiog emigruotų, o tam, kad išbandytų skirtingų šalių šokių mokyklas ir stilius, kad kuo plačiau aprėptų įvairų baleto repertuarą, turėtų galimybių šokti su kitokių patirčių partneriais. „Viską įgyvendinau su kaupu, visi lūkesčiai išsipildė net labiau, nei tikėjausi“, – apibendrina savo karjerą J. Dronina.

Apie Stokholmą

Ji pabrėžia, kad iškiliausi pasaulio operos ir baleto teatrai šiandien neapsiriboja kuria nors viena baleto mokykla: prancūzų, italų, anglų, rusų, amerikiečių baleto stiliai yra taip susipynę, kad kai kuriuose teatruose rastume gal tik dešimt procentų tam tikros nacionalinės baleto šokio mokyklos. Vienos ar kitos šalies prestižinis teatras nebūtinai turi savo nacionalinio klasikinio šokio tradiciją. Artistai taip pat migruoja: netgi Paryžiaus „Opéra Garnier“ teatras, kadaise buvęs itin konservatyvus ir po savo skliautais priimdavęs tik prancūzų artistus, šiandien vis dažniau duris atveria tarptautiniams talentams. Karjerą pradėjusi Miunchene, J. Dronina netrukus buvo pakviesta į Stokholmą, paskui – į Amsterdamą, galiausiai – Torontas, Londonas. O kur dar kviestinės primabalerinos amplua, kai su teatrais pasirašoma sutartis keliems ar keliolikai spektaklių. „Po stažuotės Miunchene, į kurį atvykau turėdama savo pirmosios šokio mokytojos, M. K. Čiurlionio menų mokyklos dėstytojos Jolantos Vymerytės perteiktus baleto pamatus ir kuriame pasisėmiau kitų šokio stilių, improvizacijos laisvės, gavau daugiau galimybių išlipti iš „mokyklinių rėmų“, išmokau įsiklausyti, kaip mano kūnas organiškai pagauna vieną ar kitą choreografinę kompoziciją. Man buvo vos dvidešimt metų – būtent tada gavau nemažai pasiūlymų šokti žinomuose teatruose.“

Balerina pasirinko Stokholmą. „Karališkajame operos ir baleto teatre, kurio baleto trupei vadovavo choreografė Madeleine Onne, patikėjusi manimi ir pažadėjusi, kad nesėdėsiu „po atrama“ ir beviltiškai nelauksiu savo vaidmenų, kad maksimaliai išnaudosiu savo progą, sutikau begalę skirtingo braižo choreografų, statytojų, jų asistentų... Švedijos karališkasis teatras garsėjo itin dramatiškų vaidmenų spektakliais. Nors buvau tik dvidešimt vienų, man patikėdavo tokius darbus, kurių imdavosi šokėjos savo karjeros pabaigoje: tarkime, prancūzų choreografo Patrice’o Bart’o statytas spektaklis „Gustavas Pirmasis“ apie Švedijos karalių. Man buvo patikėtas dramatiškas ir tragiškas jo žmonos vaidmuo. Būtent M. Onne dėka ir dėl mudviejų abipusio pasitikėjimo neteko nė minutės pajusti, kaip veltui bėga toks brangus baleto šokėjos laikas: kol tave pastebės, kol atras, kol pateisinsi ar nepateisinsi suteiktą progą ir lūkesčius... Ne, čia to nebuvo – viskas vyko labai greitai ir intensyviai. Čia praleidau penkerius metus, pačius svarbiausius savo karjeroje, nes, galima sakyti, užaugau, susiformavau ir Švediją palikau jau kaip primabalerina.“

 

Jurgita Dronina. Martyno Aleksos nuotr.

 

Apie Amsterdamą

„Stokholmas, palyginti su Nyderlandų sostine, atrodė kaip jaukus ir ramus užutėkis.“ Gyvenimas Amsterdame – tai gyvenimas konvejeryje, kai, naktį atsisveikinusi su scena Meksikoje, nepraėjus nė parai tiesiai iš oro uosto išbėgi į Nyderlandų nacionalinio operos ir baleto teatro sceną. Anot šokėjos, nebūdavę net laiko susikaupti, apmąstyti būsimą vakaro spektaklį – gausus repertuaras, choreografinės įvairovės tiesiog blokšdavo nuo vieno kūrinio prie kito. Šimtas spektaklių per metus – štai toks krūvis! Tarp jų – nemažai vadinamųjų pastatyminių, neparemtų konkrečiais literatūros kūriniais ar siužetais, kai turi tik muziką, choreografo piešinį ir gana erdvų improvizacijos lauką. „Tokie darbai leidžia atsiskleisti menininko individualybei, tarsi atrakintų visas tavo patirtis ir užgyventas emocijas. Dirbau negailėdama savęs, neatsisakydama nė vieno spektaklio. Tik išvykusi į Torontą pajutau tam tikrą gyvenimo pusiausvyrą, kai išmokau beveik po lygiai dalyti savo laiką bei dėmesį šeimai ir karjerai.“

Apie Torontą

Šokdama Kanados nacionaliniame operos ir baleto teatre J. Dronina pasiekė tokią profesinio gyvenimo kartelę, kai susikurtas vardas ir reputacija leido pačiai rinktis tam tikrus spektaklius bei jų kūrėjus. Todėl Kanados teatro (jo baleto trupei vadovavo choreografė Karen Kain, pirmenybę teikusi siužetiniams spektakliams) repertuarą primabalerina galėjo derinti su ilgai trunkančiomis gastrolėmis Anglijos nacionalinio baleto teatre. „Vienu metu Torontas ir Londonas buvo kaip dveji mano namai, gyvenimas lėktuve leido dar nuodugniau įsigilinti į tekstines kūrinių versijas. Abiejų teatrų repertuarai buvo tokie skirtingi, sodrūs, kad ir vienur, ir kitur gaudavau didelio kūrybinio peno ir pasitenkinimo. Taip, dažnai lydėdavo nuovargis, bet jis buvo toks adrenalininis, kad susimaišydavo su gyvenimo malonumu. Toronto periodu visiškai išnyko jausmas, kad norėčiau tą vaidmenį sušokti, dar norėčiau štai aną, o paskui dar ir kitą... Visko buvo gana ir su kaupu. Šokau dešimt choreografinių Piotro Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“ versijų, absoliučiai skirtingų ir nepalyginamų. Kaip ir dvi Auroros (P. Čaikovskio „Miegančioji gražuolė“) – vienokia ji statyta britų choreografo Kennetho MacMillano ir visiškai kitokia Rudolfo Nurejevo. Kalbant apie repertuarą, Toronte jo spektras yra itin platus, todėl čia labai dažnai užsilieka talentingi šokėjai, nes yra galimybių išbandyti bene visus vaidmenis: nuo XIX a. klasikos iki XX a. modernisto George’o Balanchine’o ar jauno, šiandien kuriančio britų choreografo Wayne’o McGregoro.“

Anglijoje J. Dronina atsiskleidė kaip XX a. pirmosios pusės choreografų K. MacMillano ir Fredericko Ashtono, sukūrusių tradicinį britų baleto braižą, kūrybos interpretuotoja. Jai daug ką reiškė būti dalimi Anglijos nacionalinio baleto trupės, kuriai vadovavo ispanų kilmės choreografė Tamara Rojo, o ilgametis šokio partneris buvo meksikietis Isaacas Hernándezas. Vadovė buvo subūrusi visą žvaigždyną šokėjų, tokių kaip rumunė Alina Cojocaru, japonė Erina Takahashi, britai Josephas Caley, Aaronas Robisonas... „Visi jautėmės ir kaip šeima, ir kaip individualybės. Buvome pasiekę tokią profesinės kartelės aukštumą, taip susiformavę, kad nebeliko noro vieniems kitus kopijuoti, neturėjome nė lašo pavydo, nė minties nekildavo apie tarpusavio nepasitikėjimą – tiesiog ateidavome į repeticijas ar spektaklius ir gėrėdavomės kolegų meistriškumu, emocine gelme perteikiant vaidmenį. Kūrybinį Toronto ir Londono periodą šiandien drąsiai vadinu aukso amžiumi, kuris truko iki koronaviruso pandemijos. Žinojau ir jaučiau, kad trejus metus trunkantis aukso amžius ilgai nesitęs, todėl mėgavausi tuo, ką darau, ką išgyvenu, kiekvieną akimirką: dabar arba niekada. Džiaugėmės visa šeima – ir mano sutuoktinis Serguei, ir sūnus Damianas, kuris pusę mokslo metų praleisdavo mokydamasis Toronte, kitą pusę – Londone. Viskas įmanoma! Prieš pasaulį užklumpant pandemijai, dar pavyko sušokti choreografo K. MacMillano statytą Jules’io Massenet „Manon“ (kartu su I. Hernándezu), Londone po spektaklio spėjau pasimatyti su savo pirmąja mokytoja J. Vymeryte (nežinojau, kad serga rimta liga, ir net nenujaučiau, kad mūsų susitikimas bus paskutinis), tada susikroviau lagaminus ir ketvirtą ryto jau skubėjau į oro uostą, kad spėčiau į Toronto skrydį. Daugiau į Londoną nebegrįžau... Ir savo mokytojos daugiau nebemačiau... Taigi teisingas tas kartais banaliai kasdienybėje skambantis posakis: niekada nežinai, kada bus paskutinis kartas.“  

Į Toronto teatrą pasibaigus karantinui J. Dronina grįžo jau pagimdžiusi sūnų Elią ir susigrąžinusi fizinę formą. Grįžo nė kiek „nepavėlavusi“ – tiesiai į teatro atidarymą po karantino ir šoko George’o Balanchine’o „Serenadą“.

Ir vėl apie Vilnių

Šiandien, kai režisieriai mėgina ieškoti operos, dramos ir šokio vienovės, populiarūs tampa tokie baleto spektakliai, kuriuose artistai savo judesį sustiprina verbaline kalba arba išdainuodami kurį nors epizodą. Šia linkme sėkmingai žengia Oslo, San Fransisko operos ir baleto teatrai. Dalyvauti tokiame spektaklyje yra tekę ir J. Droninai, kai ji lietuviškai prabilo (kiekvienas šokėjas galėjo kalbėti gimtąja kalba) viename iš Johno Mayerio spektaklių. Be to, ji įdėmiai seka šią fusion scenos meno tendenciją ir yra liudininkė itin paveikių spektaklių. Antai norvegų choreografas Alanas Lucienas Øyenas, įkūręs šokio trupę „Winter Guests“, eina būtent šia kryptimi. Kaip ir San Fransiske dirbantis australų choreografas Danielle’is Rowe’as. LNOBT baleto meno vadovė įsitikinusi, kad kiekvienas operos ir baleto teatras privalo turėti savo reziduojantį choreografą (Amsterdame tokių net trys), kuris kasmet parodytų bent po vieną ar du spektaklius, kad šie taptų konkretaus teatro ar konkrečios šalies vizitine kortele, įkūnytų nacionalinį elementą.

Per du savo karjeros dešimtmečius primabalerina akylai stebėjo, kas vyksta Lietuvos baleto pasaulyje, ne kartą buvo atvykusi kaip kviestinė šokėja ir atlikusi Bajaderės, Žizel, Odetos-Odilijos vaidmenis, taip pat surengė keletą meistriškumo pamokų M. K. Čiurlionio mokyklos būsimiems baleto šokėjams, Kanadoje šiai mokyklai rinko kokybiškų puantų labdarą. Viena, ko ji labiausiai pasigesdavo, – kad mūsų baletas mažai matomas ir girdimas tarptautiniu mastu. Kai praeitą gegužę nusprendė atsisveikinti su šokėjos karjera, J. Dronina žinojo, kad išvažiuos iš Toronto, gyvens ir dirbs Europoje. Iš trijų pasiūlymų ji nedvejodama pasirinko Lietuvą. „Turiu profesinę patirtį, viziją, ambiciją ir tris vaikus, kurių taip pasiilgusi močiutė, mano mama...“