Viktorija Daujotytė. Judinančioji dvasia

Režisieriaus, dramaturgo, publicisto Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio 165-osioms gimimo metinėms

 

XX a. pradžioje Vilnius atgimsta kaip lietuvių dvasinių vilčių centras. Lietuvių nedaug, bet kultūriniu intensyvumu jie pradeda pirmauti. Leidžiami laikraščiai, kuriasi mokslo, meno draugijos, organizuojami koncertai, teat­ro spektakliai, vyksta pirmosios dailės parodos. Vilnius sutraukia savajai kultūrai įsipareigojusius inteligentus. Nuo Žemaitės iki M. K. Čiurlionio ir S. Kymantaitės – maždaug tokia amplitudė. Nuo lietuviško choro iki mokslo projektų, pirmiausia sutelktų į lituanistiką, į tautosakos rinkimą ir skelbimą, labiausiai inicijuojamą J. Basanavičiaus. Simbolinis bendro veikimo gestas – žemės sklypo ant Pamėnkalnio (Tauro) kalno įsigijimas – būsimai Tautos namų statybai. Veiksmas, atitinkantis gero Lietuvos ūkininko strategiją, – turėti žemės, didinti jos nuosavybę, bet ir šią strategiją keičiantis – veikti ne tik savo, savo šeimos, bet ir visuomenės, tautos labui. XX a. pradžia Vilniuje, maždaug dešimtmetis (1904–1914), yra ypatingas blyksnis, staigus dvasios proveržis, susidaręs iš kūrybingų asmenybių, iš jų susitelkimo. Kiekvienas asmuo, ir nežymiai dalyvavęs vilnietiškame sąjūdyje, yra to blyksnio apšviestas. Nuostaba – lietuviai grįžta į Vilnių lyg iš niekur, pradeda giedoti, stato operą, rengia įspūdingus choro vakarus. Pasirodo taip, lyg visada čia būtų buvę, lietuviškai kalbėję ir giedoję.

Stovi Mikas Petrauskas, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Martynas Yčas, sėdi Jadvyga ir Elena Neimanaitės. Šiauliai, 1912. Nuotrauka iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo

Vilniaus universitete skaitydama XX a. pradžios lietuvių literatūros kursą, pradėdavau jį nuo Vilniaus, nuo Lietuvai vėluojančio XX a., prasidėjusio 1904-aisiais, – susigrąžintos žodžio ir rašto laisvės metais. Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis (1852–1916) natūraliai atsirado ir akademinio dėmesio lauke. Ir kaip negausių draminių kūrinių autorius, ir kaip daug platesnių užmojų kultūros veikėjas, teatralas, aiškių lietuviškų aspiracijų pub­licistas. (...)

Užmojų būta daug, bet laikas nepalankus, vienaip ar kitaip žvelgtume, revoliucinis. Viešos demonstracijos, susidūrimai, maištai. Gali būti, kad bent iš dalies su maištingomis, teisybės siekiančiomis nuotaikomis buvo susijusi ir G. Landsbergio-Žemkalnio drama „Blinda“, kurioje svarbiausia yra „svieto lyginimo“ idėja. Paties autoriaus režisuojama ši drama 1907 m. pastatyta „Vilniaus kanklių“ vaidintojų trupės. Greitai sukurta ir melodrama „Birutė“, kurią G. Landsbergis-Žemkalnis rašęs su dvasiniu pasišventimu. Ir ore tvyrojo kultūros entuziastų noras išvysti savo istorijos didingus personažus, įkūnytus scenoje. Šiai melodramai M. Petrauskas sukūrė operinę muziką; opera pasirodė 1909 m., minint pirmojo viešo lietuviško spektaklio Palangoje dešimtmetį. Pastatyta Vilniaus miesto salėje; libreto autorius bei režisierius G. Landsbergis-Žemkalnis pats giedojo ir chore. Gana įspūdingos Birutės arijos, paskutinis „Birutės“ choras skamba himniškai, teisėtai galėtų būti laikomas vienu Lietuvos himnų. Jis giedamas laiminant Birutės ir Kęstučio susitikimą, Kęstučiui ištariant: „Vis tiek, kas esi tu, deivė ar mergaitė, pasiimk mane už vyrą ir būk lietuvių tautos karalienė.“„Blinda“ (visas pavadinimas „Blinda, svieto lygintojas“) ir „Birutė“ – poliariški kūriniai: nuotykingas, vyriškas, provokatyvumas ir jausminio prado persvarą žymintis „Birutės“ melodramatizmas. Draminę G. Landsbergio-Žemkalnio skalę dar papildo komedijos, savo laikui gana įdomios, žaidybiškos.

„Blindai“ buvo lemtas ilgiausias sceninis gyvenimas. Vaidinta Vilniuje, Peterburge, Kaune, Šiauliuose. 1958 m. suvaidinta ir profesionaliame Vilniaus teatre. Blindos, svieto lygintojo, tema tarsi daug kur išsisėjusi, ypač Žemaitijoje. Būta daug pasakojimų, istorijų. Jas rinko ir Lazdynų Pelėda, galvojusi rašyti didesnės apimties kūrinį, bet to nepadariusi. Medžiagą perdavusi G. Lands­bergiui-Žemkalniui. „Blinda“ ir „Birutė“ atspindi XX a. pradžios lietuvių kultūros, trumpam stabtelėjusios prie modernizmo slenksčio, lūkesčius: ne tik gilinti „Aušros“ atverstą Lietuvos istorijos temą, bet ir ieškoti naujų teatro priemonių – duoti žiūrovams daugiau intrigos, veiksmo įtampos, atsiliepti ir į socialinės nelygybės problemą, aidėjusią ir 1905 m. įvykių šūkiuose.

G. Landsbergis-Žemkalnis pridėjo ranką ir prie „Genovaitės“ legendos, atklydusios į Lietuvą iš Lenkijos. Iš lenkų kalbos išversta L. Ivinskio (1858), ši legenda plačiai pasklido, platino Genovaitės vardą. 1914 m. G. Landsbergis-Žemkalnis šią apysaką dar sykį dramatizavo (po J. Griniaus ir A. Vitkausko), išryškino monologus.

„Blindos“ (kūrinio ir sceninio varianto) recenziją, tik praėjus mėnesiui po premjeros, parašė ir „Viltyje“ išspausdino S. Kymantaitė, jau pažįstama su autoriumi ir režisieriumi. Pagiriama, ne veltui „trenksmingai plojo“, gerai atrodęs Titnaginskis: „...nestebėtina: juk lošė jį pats autorius p. Landsbergis.“ Bet ir pakritikuota: „...p. Žemkalnis labiau pasirūpino geru dramos sustatymu negu jos pagilinimu.“ Ir pjesės autorius, ir režisierius, ir vaidintojas, „rolės lošėjas“ – pagal to laiko frazeologiją. Ne vieno aktyvesnio lietuvio kultūrinė veikla Vilniuje buvo daugeriopa. Kelis veiklos barus turėjo ir S. Kymantaitė, rašytoja, spaudos darbininkė, vaidintoja, dirbusi ir slaptoje mokykloje prie Šv. Mikalojaus bažnyčios, dėsčiusi Lietuvos istoriją. Tuose kultūrinės veiklos baruose Sofija ir susitiko su Gabrieliumi. Ir po daug metų rašytuose atsiminimuose, minėdama Vilniaus lietuvius, ištarė: „Buvo dar Kukta, lietuviškos spaustuvės savininkas, ir buvo Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, impozantiškas, iškilmingas senis su barzda. Atvažiavus į Vilnių, radau jo šeimą po jo žmonos mirties išsisklaidžiusią... Jo keturios dukterys mokytojavo, vienos Rygoje, kitos pas Zubovus darbininkams įsteigtose mokyklose. Vėliau su vyriausia iš jų, Stanislava, buvau labai susibičiuliavusi: tai buvo labai įdomus žmogus, labai skaisti asmenybė. 1907 metais Gab. Landsbergis gyveno su jauniausiu sūnum Vytautu, aštuntos klasės gimnazistu. Jis buvo „Vilniaus žinių“ administratorium. Pirmą kartą susidūriau su juo ir tuojau jam nusidėjau, kai jis statė 1907 m. lapkričio mėnesį savo „Blindą“. Autorius labai buvo įžeistas mano recenzijos, ypač, kad aš jo pjesę pavadinau tendencinga („Veikalo vertę mažina lendanti aikštėn ant kiekvieno žingsnio tendencija (...)“). Tačiau netrukus tas jo įsižeidimas nublanko, ir kai buvo sumanyta statyti Slovackio „Mindaugį“, labai susidraugavome, ir paskui lig savo amžiaus galo rodė man daug simpatijos ir pagarbos, juokais viešai sakydamas esąs mane įsimylėjęs (jo vyriausioji duktė buvo už mane vyresnė).“

Ir šiame dramaturginiame kontekste, kur G. Landsbergis-Žemkalnis, jo „Blinda“, kur repeticijos ir recenzijos, –­ ypatingoje likimo šviesoje pasirodo svarbiausia to laiko ir apskritai Lietuvos laiko, kiek jo mums iki šiol duota, figūra – M. K. Čiurlionis. Visos žmogiškosios dramos, net pačios atskiriausios ir individualiausios, įsirašo į bendrąsias žmonijos dramas, vyksta jų fone, lyg scenarijai būtų jau iš anksto parašyti, paskirti ir vaidmenys.

Kiek vėliau J. Slovackio „Mindaugio“ (V. Kudirkos vertimas) repeticijos, pasirengimas scenai, kur G. Landsbergis-Žemkalnis, anot Sofijos, buvo spiritus movens, judinančioji dvasia, patarinėjęs įsimylėti, kad sektųsi vaidinti, bandęs atlikti ir piršlio vaidmenį, padėti beviltiškai Sofiją įsižiūrėjusiam scenos partneriui. Bet Sofijos širdis jau buvo užimta.

Iš daugiau nei šimto metų atokumo žvelgiant į XX a. pirmąjį dešimtmetį Vilniuje tarp pačių aktyviausių kultūrininkų matome ir G. Landsbergį-Žemkalnį, didį kultūros entuziastą, išbandžiusį ne vieną sritį, bet labiausiai teat­ralą, scenos menininką plačiausia šio žodžio reikšme. Scenos veikalų rašytojas, derinęs ir tragiškuosius, ir komiškuosius elementus, suvokęs, kad scenai būtinas ir nuotykis, netikėtumas, intriga, rizika. Galima sakyti, kad teatras XIX a. pab.–XX a. pradžioje buvo gal ir didžiausia lietuvių kultūrinė pasija, taip pat leidusi atsiskleisti individualiems žmonių polinkiams. Sukurti savo teatrą. Turėti savo sceną. Tokio siekio labiausiai įkvėptas ir buvo G. Landsbergis-Žemkalnis. Tą nuotaiką gerai juto ir S. Kymantaitė, atsiminimuose sakiusi: „Ta nedidelė lietuvių saujelė Vilniuje buvo pasiryžusi kelti visas savitos kultūros sritis. Kaipgi be teatro? Dar rudenį, tuoj po to, kai Žemkalnis pastatė savo „Blindą“, ėmėm kalbėti apie kokį didesnį veikalą. Žemkalnis tik ir gyveno teatro trupės sukūrimo mintimi.“ Ta mintis toli prasitęsė. Suintensyvintos teatro vizijos pėdsaką galima atsekti ir M. K. Čiurlionių ketinimuose kartu rašyti operą „Jūratė“.

G. Landsbergis-Žemkalnis buvo ir teatro praktikas, režisierius, ir vienas pirmųjų bandęs žvalgyti ir platesnių teatro reikalų lauką. Svarbiausia mintis – sukurti profesionalų teatrą, turėti profesio­nalių aktorių ir režisierių. Didis keblumas, kad vaidiname tik kaip mėgėjai, – sakė „Referate apie teatro reikalus“. Teatrinė jo veikla vystyta ne tik Vilniuje, veikė jis ir Kaune, nuo 1909 m. pėdsakai ryškūs ir Šiauliuose, kur buvo lyg koks miesto meno vadovas, svarbiųjų scenos kūrinių režisierius. Į Vilnių grįžo tik 1915 m., įsijungė į veiklą nukentėjusiems nuo karo šelpti. Vilniuje ir mirė 1916 m. vasarą.

Jeigu kiekvieną atskirą G. Landsbergio-Žemkalnio veiklos sritį aptarinėtume atskirai, gali būti, kad nieko išskirtinio ir nerastume. Bet šią asmenybę ženklina gilioji šaknis, kuri viską sujungia, viską sutelkia lyg į kokį branduolį, svarbų ir tautos kultūrai, ir valstybės garbei. Gal ir tiksliausiai šitos asmenybės branduolį bus apčiuopusi S. Kymantaitė, ir gerai pažinojusi, ir žvelgusi jau iš nuotolio. Ji ištarė: spiritus movens, gyvoji dvasia, judinančioji lietuvių kultūrinio proveržį Vilniuje galia. Judrusis, gyvasis, gyvastingasis asmenybės tipas, nesugniuždytas nė asmeninio gyvenimo negandų, žmonos mirties, didelės šeimos (keturios dukterys ir sūnus) rūpesčių, sugebėjęs veikti visuomenės labui, tam skatinęs ir kitus. Sąmoningas lietuvis, V. Kudirkos asmenybinės ideologijos sekėjas, gynęs tautiškumą. Bet jo nesusiaurinęs.

Parengta pagal pranešimą, skaitytą Vilniaus rotušėje 2017-11-21.