Jūratė Visockaitė. Du rašytojai scenoje

 Man atrodo, Virginia Woolf vis dėlto buvo vilkė kovotoja. Nuo paauglystės nepatikli, permainingos nuotaikos, motinos ir kitų artimųjų mirčių persekiojama mergina, kaip ji pati sakė, „sulaužyta lėlė“, susirado „savo kambarį“, kuriame užsidariusi rašė, lipdė save irstančią, suicidinę. Gyveno ilgai, parašė daug – pasveriant, ką ir kaip parašė, labai daug. Peržvelgiant jos biografiją, skaitant knygas šimtaprocentinei mūsų daugumai rašytoja V. Woolf vaizduojasi kaip kenčiantis ir nelaimingas žmogus. Tačiau, pasižiūrėjusi monospektaklį „Kas nebijo Virdžinijos Vulf“ (OKT, gegužės 8 d.) būtent apie tokią nelaimėlę, pirmąkart pajutau, kiek šviesos ji išplėšė iš savo tamsos, taigi summa summarum buvo laiminga, pašauktoji ir išrinktoji. Netgi įskaitant baisųjį finalą, kai Virginia, kaip ir jos sukurtas Orlando, nuplaukia upe į kitus laikus. Mergelė vilkė parodė mums!

Tai, žinoma, ginčytina išvada, bet spektaklio struktūra ją suformuoja. Rašytojos Virdžinijos ir šiuolaikinės aktorės Neringos vienu asmeniu knisimosi į save tyli paralelė, o pabaigoje staigus jųdviejų susidvejinimas ir susiliejimas (dail. Džiugo Katino videoprojekcija) pasiekia tikslą. Nebijoti, daryti, ir iki pat galo!   

Kompozitorius Antanas Jasenka, debiutuojantis kaip režisierius, šio spektaklio sumanytojai ir kūrėjai aktorei Neringai Bulotaitei po premjeros sakė: turi būti vertikalė! Taip, muzikinis terminas ypač tinka V. Woolf pasąmonės gelmei. Tačiau iki tos vertikalės dar reikia nors iš dalies įveikti scenos horizontalę, užbrūkšniuoti tą apšviestą plokštumą. Iki šiol neužmirštu įspūdžio, kuri padarė vulfiška opera „Į švyturį“ („Operomanija“, 2018) – tada plokštumą išties be baimės užkariavo amazonės kūrėjos. Dabartiniame spektaklyje režisierius yra tik aktorės ramstis, o ne vadovas. Muzikos skamba per daug, o vizualumo yra per mažai. Šešėlinė pantomima ant sienos labai įkvepia, sujungia mus kaip per spiritizmo seansą, bet krėslas ir rankinukas valandinio veiksmo neužpildo, o tiesmuka medžių šakų šiza net supykina. Tačiau monospektaklis yra ilgai rašoma knyga – režisierius, matyt, dar ją redaguos.

 

Jūratė Visockaitė. Du rašytojai scenoje
„Kas nebijo Virdžinijos Vulf“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Visa ko iniciatorės Neringos, pjesės autorės Aud­ros Baranauskaitės, scenografės Giedrės Brazytės dabar egzistuojančiame paveiksle Virdžinijos (ir jos herojų) nuolatinė vidinė kova rusena, ją vis pakursto drąsiai įvesta nepaklausios aktorės likimo linija. Visų šių moterų pasipriešinimo dramoje man pritrūko šviesos blyksnių, vulfiško stiliaus mirgėjimo – tekste neprasimuša rašytojos (o ir aktorės) mokėjimas ne tik kentėti, bet ir dirbti, ir daug pasiekti net proto užtemimo sąlygomis.

Tačiau finale į ponios Delovėj ir kitų prieš šimtą metų gyvenusių anglių ponių užutėkį staiga pliumpteli akmuo – sakyčiau, toks įžūlus koršunoviškas mostas, kai atsiveriama ir pasakoma visai viskas. Čia tai gerai! Išeina, kad valandinė kančios monotonija ir ruošė mus šitam netikėtumui. Virdžinijos kaktomušai su Neringa. 

 

/ / /

Knygų skaitytojas Adomas Juška („Šveikas“, „Fikcijos“, „Miego brolis“) šįkart scenoje režisūriškai nuskaito Miguelį de Cervantesą. „Don Kichotas“ (Jaunimo teatras, gegužės 15 d.) skamba stebėtinai gaiviai ir talentingai. Tačiau tik pirmas veiksmas. Ant­rasis ne tik nekyla aukštyn, bet ir nusodina pirmojo atradimus. Na, vaikine, didysis tavo Mokytojas burbtelėtų: sėsk, du!

 

Jūratė Visockaitė. Du rašytojai scenoje

 

Regis, ankstesnių inscenizacijų sumažinti laiko ir vietos gabaritai turėjo išmokyti režisierių kuklumo ir atrankos, betgi ne, atsivėrusi laisvė ir didelio, techniškai sudėtingo pastatymo galimybės sugundė žaisti neišsemiamą knygą. Sumanymą palaikė poetas Mindaugas Nastaravičius, kurio scenai rašomi tekstai yra itin nekoncentruoti, plepūs. Taip, ir Miguelis buvo plepus rašytojas, bet savo laiku ir savo vietoje, ir per amžius. Nūnai – o ypač po tokio visuotinio pandeminio susilaikymo – nesibaigiantys verbaliniai soliniai herojaus nušvitimai (ir apšvietimai) bei duetai su tarnu nesugula ant scenos taip, kaip laukei. Perdozuota.

 

Jūratė Visockaitė. Du rašytojai scenoje

 

Pirmos dvi valandos tikrai įkvepia vilčių. Sugalvota ir įsukta daug skoningų rozečių. Įstabi suflerio būdelė (akt. Vaidas Vilius), aktoriams ir mums šnabždanti net iš ano amžiaus (deja, jos tęsinys nesugalvotas); rekvizitas vardu Rosinantas, o šalia aprūdijusi gal 3 metrų ietis; besisukantis scenos ratas ir visas baletas bei kinas ant jo; drąsiai inkorporuota operacinės scena – oi, netgi pavojingai šiuolaikiška, bet išpjauti organai – pipirai ir granatas – reikalą paverčia geru humoru.

 

Jūratė Visockaitė. Du rašytojai scenoje

 

Don Kichotas netvirta koja čiuopia ratą, kviečia Sančą eiti kartu, ir šis eina. Aktorių pora vaidina lygiaverčius šios senos istorijos partnerius, ir tai įtikina. Andriaus Bialobžeskio Sanča, priartėjęs prie titulinio herojaus, nebe toks prasčiokiškas, o jo šeimininkas – ne toks jau riteriškas. Alekso Kazanavičiaus Don Kichotas – liaunas ir ūgiu prilygstantis tarnui. Pirmame veiksme skirtumo nė nepasigendi, užtat antrame net šis menkas neatitikimas ima kliūti. Gal dėl to, kad milžinai (ant pečių po apdangalu nešiojami aktoriai) kartojasi, dėl to, kad Pilies ir Cirko perskyrimai atliekami negrabiai, jie nesiklijuoja prie nugarkaulio, išblaško visą sukauptą spektaklio muziką... Tarsi laiko jiems nebuvo likę, nors spektaklis pabaigtas prieš metus.

 

Jūratė Visockaitė. Du rašytojai scenoje
„Don Kichotas“. Lauros Vansevičienės nuotraukos

 

Juška stato kortą ant dviejų pagrindinių aktorių, kurie turi ištempti bet kokiu atveju. Labai gaila, bet net kūrybos piką pasiekęs A. Kazanavičius neištempia, nes keturias valandas neišeidamas turi vaidinti vis tą patį piką. Režisierius ant jo krauna ir krauna tiek pakylėjimų, tiek perteklinės akrobatikos, kad imi ilgėtis idalgo, Gustave’o Doré nuosekliai stekenamo ir pagaliau atgulančio į lovą. 

Spektaklis nuolat ramstomas. Vaizdo projekcijomis (tiesiog šriftinėmis ir net natūroje vasarą filmuotomis), Andriaus Šiurio gera elektronine muzika, puslankiu ant grindų išdėliotomis knygomis ir vartais iš trijų pagalių, išmoningai rankose sukama ietimi, aiman, net tais obuoliukais... Paramstymai matyti, jie neįauga į spektak­lio kūną. Tokiu atveju, mes atsimename, jaunas Mokytojas tiesiog trenkdavo durimis ir palikdavo neįveiktą kalną (malūną).

Draugai