Teatras


Europos kultūros sostine galima tap­ti nelauktai ir netikėtai, be triukšmingų pareiškimų ir fejerverkų. Vieną sausio vakarą LNOBT, A. Minkaus balete „Bajaderė", šokant atvykusiems Olandijos nacionalinio baleto trupės solistams Jurgitai Droninai ir Isaacui Hernandezui, Vilnius tokia sostine tapo. Dronina – unikali balerina, nes turi šiais laikais retą, tik jai būdingą šokio stilių. Jau vien tik iki begalybės išilginti pas, kitaip tariant, tiesiog paprasti žingsniai, liudija, kad šiai artis...


Vasario 6 d. OKT spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija" po 12 jos egzistavimo metų žiūrovai ne tik sėdi, bet ir stovi. Vien jaunimas. Ir scenoje šįkart amžinuosius herojus vaidina jaunimas –­ į aktorinį tebestojantys ir visuotinės meilės tebesitikintys studentai. Oskaras Koršunovas savo karjerą pradėjo būdamas mokytojos Violetos Tapinienės auklėtiniu. Dabar jis pats kaip pedagogas atiduoda skolą. 20-mečius studentus išstumia į didžiulę Nacionalinio dramos teatro sce...


2014-ųjų metų pabaiga OKT / Vilniaus miesto teatrui ir jo meno vadovui, režisieriui Oskarui Koršunovui buvo išties intensyvus perio­das. Vos per tris mėnesius trupė aplankė devynis festivalius septyniose valstybėse (Baltarusijoje, Rusijoje, Gruzijoje, Izraelyje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Kinijoje). „Žuvėdra" buvo pristatyta keturiuose festivaliuose. Spausdiname užsienio teatro kritikų atsiliepimų apie šį spektaklį fragmentus. Olga Astrovskaja, tinklaraštis „Dveri". Pasijutau lyg dalyvauči...


Pradžioje santykiai tarp VLSPD ir „Vilniaus kanklių" klostėsi, atrodytų, gerai. VLSPD valdybos posėdyje nutarta, kad spektakliai ir koncertai turėtų būti rengiami kartu su „Vilniaus kank­lėmis". Renginių pelną ir nuostolį planuota dalytis pusiau, bet vakarų rengimo iniciatyva ir VLSPD turėtas „teatrališkas inventorius" palikti „Kank­lėms". Ona Pleirytė-Puidienė prisiminė, kad „prieš Didįjį Vilniaus seimą prasidėjo rim­tos pjesių ir chorų repeticijos. Chorą lavino M.Petrauskas, pjes...


Sausio 27 d. Turbūt visi, kas pasakos ir rašys apie naują O. Koršunovo spektaklį „Jelizaveta Bam", pradės nuo „raudonų žmogeliukų", pasitinkančių kiekvieną žiūrovą LNDT fojė ir tikrai gąsdinančiai, nebyliai lydinčių jį per pirmąjį neoficialų spektaklio „veiksmą": rūbinė-baseinėlis-minkštasuoliai-užkulisiai... Norėdama išsiskirti, savąjį spektaklio atpasakojimą mėginu pradėti nuo pabaigos: jau po visko išėjus iš teatro, lauke, ant grindinio, maždaug po tomis trimis mūzomis, kaip kartais ir anksči...


Lietuviškojo teatro pradžia Vilniuje buvo slaptieji ir viešieji spektakliai, įėję į istoriją lietuviškųjų vakarų vardu. Balio Sruogos nuomone, lietuviškieji vakarai savo reikšme mūsų tautos atgimimui galėtų varžytis su rašytąja literatūra dėl pirmenybės: „Daug heroizmo, kančių ir pasišventimo pareikalavo lietuviška knyga, bet ar daug mažiau jų reikalavo lietuviškasai teatras – lietuviškieji vakarai?" Jis tvirtino, kad lietuviškųjų vakarų teatras „šimteriopai" buvo teatras tikra to žodžio prasm...


Sausio 8 d. Menų spaustuvės Juodojoje salėje – Airos Naginevičiūtės „Stiklo sodai". Palubėje sukabinti lekiantys į vieną tikslą žmonės-paukš­čiai, apačioje, ant šokiui paruoštų grindų, rizikingai tirpsta penkios didelės žmogaus galvos iš ledo (Arūnas Adomaitis ir Mindaugas Tendziagolskis). Po tais paukščiais kybančiuose skaidriuose plastiko dėkluose „užkonservuoti" penki šokėjai – sustingę homunkulai lėtai siūbuoja, o išmanioji šviesa (Vilius Vilutis) kuria iliuziją, kad jie dar ir plūduriuoja...


Kas gi yra tas filme „Pusryčiai pas Tifanį" („Breakfast at Tiffany's", rež. Blake Edwards, 1961) nuolat minimas pudros kambarys? Ir kodėl filmo herojė Holė Golaitli (aktorė Audrey Hepburn), norėdama į pudros kambarį patekti, būtinai turi gauti iš vyrų „truputį smulkių"? Va toks galvosūkis gali iškilti žiūrovui, apsilankiusiam „Skalvijos" klasikos vakare pasižiūrėti šio, rodos, lengvabūdžio filmo. Aišku, aš čia truputį sutirštinu spalvas. Bent kiek mokantieji anglų kalbą ir besigaudantieji pap...


Gruodžio 27 d. Demokratiška pradedant rūbine ir baigiant sceninėm idėjom Menų spaustuvė rodo nebylaus kino (ne, teatro) seansą. Aido Giniočio ir jo vadovaujamos „Atviro rato" trupės parašytą ir pastatytą bebalsį spektaklį „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę". Išeinant nuklausiau tikslų vieno vyro apibendrinimą: „Būtų genialu, tik kam tą patį tris kartus kartoti?" Dramos aktoriai, gavę pantomiminius vaidmenis, nenuobodžiauja, dirba įspūdingiau nei kokiame kitame spektaklyje berdami beprasmiško tekst...


Perėjote į kitą barikadų pusę ir nuo šiol dažniau skaitysime ne vien jūsų aštrias recenzijas? Kaip įsitraukėte į Naujosios dramos dienų renginius? Dabartinės profesijos atsisakyti, žinoma, neketinu, nors pripažinsiu, kad nykoka ir, regis, kiekvieną sezoną vis labiau pilkėjanti Lietuvos teatro kasdienybė verčia nusigręžti nuo teatro kritikos ir ieškoti kitų savęs realizavimo galimybių. Anaiptol nesu pirmasis ar vienintelis teatrologas, kuris mato vis mažiau prasmės kapstytis bespalviame dabart...


Draugai