Teatras


Po Naujųjų metų teatruose nieko naujo nelauk. Kaip ir visur kitur. Aksioma. O ir publika vangiai kilnoja kojas, visai netrokšta dvasinio peno, juk dar reikės nugyventi ištisus metus, kuriuos tie me-e-enininkai prifarširuos tokiais kiekiais me-e-eno, kad oi. Ir aš pati po Naujųjų su nuostaba praeinu pro tuščias batų parduotuves –­ pasaulyje prigaminta tiek batų, kad jau kojų jiems neužtenka, jei ką, kalnai batų išlėks į kosmosą... Taigi, kad ir kaip vertintum tuos menininkus, jų darbo produkta...


Lietuvos dailininkų sąjungos būstinės parodų salėje atsidariusi Vilniaus teatro „Lėlė“ dailininkės ir režisierės Aušros Bagočiūnaitės-Paukš­tienės paroda „Pa(si)reiškimas“ užbaigia dar praėjusiais metais „Lėlės“ organizuotų, menininkės jubiliejui skirtų renginių programą. Visą lapkritį po keturias skirtingas Vilniaus erdves – „Skalvijos“ kino centrą, Vaikų ir jaunimo meno galeriją „Vėjas“, Marijos ir Jurgi...


Aš tikiu atskirais žmonėmis, išsigelbėjimas – atskiri žmonės, išsibarstę po visą Rusiją šen bei ten –­ gal inteligentai, gal mužikai, – jie jėga, nors jų ir mažai.   Rugpjūtį visa pjesė buvo parašyta, suguldytas „iškirtimas“, kaip tokiais momentais sakydavo Čechovas. Kai kas dar keitėsi, tačiau jau ne siužetas. Antrame veiksme dingo paminėjimas apie upę, liko tik remarka: „Laukas. Sena, pakrypusi, apleista...


Švedų dramaturgo Augusto Strindbergo pjesė „Sapnas“ parašyta daugiau nei prieš šimtą metų, tačiau vertėjas Leonas Petravičius ją iš švedų kalbos išvertė tik prieš 40-metį. Per tą laiką lietuviškai sapnuojąs Strindbergas bent dukart buvo pastebėtas Lietuvos teatro režisierių, o praėjusiais metais LMTA teatro režisūros kurso (vad. Gintaras Varnas) studentė Kamilė Gudmonaitė su „Sapnu“ debiutavo teatre. Jaunosios...


Lietuvos baleto 90 metų jubiliejus –­ gera proga pasidžiaugti netrumpa elitinio meno egzistencija mūsų valstybėje, įvertinti nueitą kelią ir progresą, iškilmingai pagerbti korifėjus. Akivaizdu, kad organizuojant Baleto savaitę (gruodžio 2–6 d.) pasinaudota tiesiog rinkodaros principu: žiūrovui pateikti naujausi ir labiausiai geidžiami veikalai, taip pat įtraukiant J. Droninos ir pasaulio baleto žvaigždžių koncertą, kaip visos savaitės vinį, tuo pačiu turbūt siekiant pad...


Vilniaus miesto afišose atsiradus neįprastų vardų operai „Pelėjas ir Melisanda“ pirmiausia minimas jos kompozitorius C. Debussy (1862–1918). Tačiau po „bohemiečių“ premjeros Kon­g­resų rūmuose (gruodžio 3 d.) man asmeniškai norisi išskirti šios operos literatūrinį pagrindą – M. Maeterlincko (1862–1949) simbolistinę dramą apie įsimylėjėlius, kurie, siekdami tobulybės, susinaikina. Impresionistinio, sutirštinto muzikinio kolorito pradininkas Debussy savo kūrinio libretą paliko irgi neįprastai ti...


Mūsų LNOBT, nacionalinis, vadinasi, vienas iš trijų išskirtinių tautos teatrų, baletui „Eglė žalčių karalienė“ pastatyti pasikvietė britų menininkų grupę (režisierius G. Williamsonas, sceno­grafija ir kostiumai L. Whitemore, šviesų dailininkas H. Hudsonas). Ką gi, šviežias žvilgsnis iš šalies – rizikinga, bet įdomu. Kaip ta mūsų archajinė pasąmonė atrodo svetimtaučiams, pirmąsyk perskaičiusiems trumpą ir tragišką lietuvių pasaką apie Eglę – Lietuvos karalienę? Šekspyro tėvynainiai sako, kad p...


Tokia dalia teko Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ interpretatoriams iš Didžiosios Britanijos. Lapkričio 20–21 d. įvykusi premjera turėjo nuskambėti ir pasirodyti naujai, nustebinti šviežiu vakarietišku žvilgsniu, padvelkti gaiviu aktualumo vėju, sudominti giliomis, tradicijos neužzulintomis įžvalgomis. O kad kūrėjai suprastų, kuriuo keliu eidami nepraras galvos ir žirgo, atsirado netgi kompetentinga konsultantė – vertėja iš kinų...


Prisipažįstu, tikrai įdomu, keista, o ir erzina rašyti apie taip skūpai paties Keistuolių teatro pristatomą premjerą: teatro internetinėje svetainėje be „Varno“ anonsų lapkričio mėnesį – nė žodžio, afišų taip pat neieškokite. Jei ne paties režisieriaus Aido Giniočio pasirodymas spalio 1 d., premjeros išvakarėse, „Labame ryte“, tai galėtum nė nenumanyti, kad Keistuoliuose vyksta šis tas naujo. Įvyko, ir vėl tyla. Todėl pats teatr...


Šįkart mūsų teatro darboholikas ir chuliganas Jonas Vaitkus chuliganiškai atsivertė. Pasakė: noriu negrubaus, nevulgaraus pokalbio, noriu išgirsti gražų žodį iš scenos! Taigi Rusų dramos teatro vadovas stoja į savotišką opoziciją Nacionalinio dramos teatro generalinei linijai. Stato, galima teigti, muziejinį spektaklį. Tačiau šis muziejus yra užmaskuotai „karštas“, aktualus. Muzikinio plastinio spektaklio poetinio teksto autorius prieš daug šimtų metų rašė maždaug taip: esu įsitikinęs, kad Ir...