Teatras

Sausio 8 d. Menų spaustuvės Juodojoje salėje – Airos Naginevičiūtės „Stiklo sodai". Palubėje sukabinti lekiantys į vieną tikslą žmonės-paukš­čiai, apačioje, ant šokiui paruoštų grindų, rizikingai tirpsta penkios didelės žmogaus galvos iš ledo (Arūnas Adomaitis ir Mindaugas Tendziagolskis). Po tais paukščiais kybančiuose skaidriuose plastiko dėkluose „užkonservuoti" penki šokėjai – sustingę homunkulai lėtai siūbuoja, o išmanioji šviesa (Vilius Vilutis) kuria iliuziją, kad jie dar ir plūduriuoja...


Kas gi yra tas filme „Pusryčiai pas Tifanį" („Breakfast at Tiffany's", rež. Blake Edwards, 1961) nuolat minimas pudros kambarys? Ir kodėl filmo herojė Holė Golaitli (aktorė Audrey Hepburn), norėdama į pudros kambarį patekti, būtinai turi gauti iš vyrų „truputį smulkių"? Va toks galvosūkis gali iškilti žiūrovui, apsilankiusiam „Skalvijos" klasikos vakare pasižiūrėti šio, rodos, lengvabūdžio filmo. Aišku, aš čia truputį sutirštinu spalvas. Bent kiek mokantieji anglų kalbą ir besigaudantieji pap...


Gruodžio 27 d. Demokratiška pradedant rūbine ir baigiant sceninėm idėjom Menų spaustuvė rodo nebylaus kino (ne, teatro) seansą. Aido Giniočio ir jo vadovaujamos „Atviro rato" trupės parašytą ir pastatytą bebalsį spektaklį „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę". Išeinant nuklausiau tikslų vieno vyro apibendrinimą: „Būtų genialu, tik kam tą patį tris kartus kartoti?" Dramos aktoriai, gavę pantomiminius vaidmenis, nenuobodžiauja, dirba įspūdingiau nei kokiame kitame spektaklyje berdami beprasmiško tekst...


Perėjote į kitą barikadų pusę ir nuo šiol dažniau skaitysime ne vien jūsų aštrias recenzijas? Kaip įsitraukėte į Naujosios dramos dienų renginius? Dabartinės profesijos atsisakyti, žinoma, neketinu, nors pripažinsiu, kad nykoka ir, regis, kiekvieną sezoną vis labiau pilkėjanti Lietuvos teatro kasdienybė verčia nusigręžti nuo teatro kritikos ir ieškoti kitų savęs realizavimo galimybių. Anaiptol nesu pirmasis ar vienintelis teatrologas, kuris mato vis mažiau prasmės kapstytis bespalviame dabart...


Kada atradote save kaip dramaturgę? Į šį kelią atėjau ne iš karto. Dvi sritys − teatras ir literatūra − kurį laiką man egzistavo atskirai. Teatras buvo mano darbas, o literatūrą kūriau labiau sau, dėl savęs. Kai atradau save kaip monospektaklių kūrėją, pradėjau sau kurti ir dramaturgiją. Iš pradžių buvo baisu rašyti tekstą, kurį vėliau sakysiu scenoje, − panašiai nejauku garsiai skaityti savo eilėraščius. Scenoje reikia ir atsiriboti nuo skaitomo teksto, nebūti savimi, ir sykiu atsiverti, ir ma...


Jūratė Visockaitė. Išgaubtas

2014-12-17 17:36:00

Lapkričio 27 d. Jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėja Gintė Pranckūnaitė pakvietė į spektaklio „Tamsos žaidimas" peržiūrą ir išsyk toje pačioje Salėje-99 būsiantį aptarimą su mokiniais. Atėjau nė nepasižiūrėjusi į spektaklio anonsą ir patekau į spąstus tamsoje – panašiai, kaip vienas iš paauglių herojų, internete ieškantis merginos. Šia ima ir apsimeta jo toks pats vienišas draugas, kuris gudriai maišo užvirtą košę, tempia ir atitempia į realią tvankią, juodai veidrodinę salytę permatomo...


„Aš norėjau mėnulio", –­ sako Kaligula, ir mes jam nešam mėnulį. Savotišką –­ kompiuterinį, pakibusį ant surūdijusios skardos prie sienos, nes čia „No Theatre" spektaklis, ir viskas turi būti šiek tiek kitaip. Ant rankoje gniaužiamo bilieto ne veltui parašyta: „Kolektyvinis išgyvenimas." Albert'o Camus pjesei „Kaligula" buvo pasirinkta netradicinė erdvė – Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejus. Trečiame aukšte esanti nedidelė salė transformuota pasitelkus tris projektorius ir kameras, dėl ...


Kine labai daug reiškia pirmieji filmo kadrai. Po jų „kieti" kritikai jau žino, maždaug ko galima tikėtis toliau. Esu baleto vertinimo debiutantė, tačiau pastebiu, kad pirma scena čia irgi daug pasako. LNOBT premjeros „Spragtukas" (lapkričio 21 d.) įžangoje už tamsinančio čiuožyklą šydo vaikų būrelis mėtosi sniego gniūžtėmis, kurios kaip puantai kaukši į ledą, o paskui kažkodėl yra surenkamos į krepšelius ir išnešamos, na, kad netrukdytų tolimesniam šokiui... Smulkmena, žinoma. Betgi nuo jų i...


Piotro Čaikovskio baleto „Spragtukas" naujo pastatymo – jau devintojo Lietuvoje ir penktojo Vilniuje – laukti skatino daugelis aplinkybių. Tai pirmasis dabartinio klasikinio repertuaro spektaklis, pastatytas būtent Vilniaus trupei (šedevrai „Miegančioji gražuolė", „Gulbių ežeras", „Bajaderė" yra kitose scenose šokamų spektaklių redakcijos); taip pat tai pirmasis originalus Krzysztofo Pastoro pastatymas po to, kai 2011-aisiais jis buvo pakviestas tapti LNOBT baleto trupės meno vadovu („Tristaną...


Semiotikas U. Eco yra pasakęs, kad „postmodernizmas nėra chronologiškai fiksuotas reiškinys, tai greičiau dvasinė būklė. Šiuo atžvilgiu kiekviena epocha turi savąjį postmodernizmą". Rodos, net ir šiandien neįsivaizduotume, kad kažkas gali būti po postmodernizmo, o ne vien tik, kaip šiuolaikiniai teoretikai pasakytų, įvairios praeities citatos, tam tikros kartotės, perkūrimai ar perrašymai. Žodžiu – nieko naujo, kas turėtų išliekamąją vertę laiko linijoje. Be abejonės, išliekamoji vertė yra po vi...


Draugai