Telefonus padėti, kalbas baigti! Apie Rimo Tumino „Karą ir taiką“

Rimas Tuminas repetuoja „Karą ir taiką“ Maskvos J. Vachtangovo teatre. Premjera – lapkričio 8 d.

 

– Kunigaikšti, vieną ranką atgal – kareiva! Vaikšto prieš rikiuotę. Pamatė ant dukros kokardą. Viesulu pasisuko, apsiausto skvernas – kaip nuo vėjo. Tai ne skandalas, tai karinės tvarkos įvedimas. Kunigaikštyte Marja, kentėk, kramtyk lūpas. „Tiktai jūs, tėve!“ Šią akimirką ji – Kordelija!

– Ne! Ne taip! Kas su manimi šitame teatre ginčijasi?!

 

Rimas Tuminas repetuoja „Karą ir taiką“. Piršlybų sceną. Režisierius rodo viską: galvos posūkį ir žvilgsnio kryptį, kairėje ar dešinėje Marjos diržo pusėje prisegti kaspiną, kada kunigaikščiui kumščiu suduoti per klavišus, kaip svečiams parodyti panieką. Pats lengvai ir neskubėdamas kyla į sceną ir rodo – tiksliai, paradoksaliai, įtikinamai – tarsi piešdamas sceninę drobę, ir ima kilti kariauna tolstojiškų prasmių. Kodėl Tolstojus? Nesceniškas, epinis, sunkus? „Mano pasirinkimą nulėmė didi mintis“, – kaip visad jis saviironiškas.   

Vienas iš svarbiausių rusų literatūros romanų jau pavirto tekstu penkioms valandoms. Repeticijos vyksta trupei sugrįžus po karantino. Dekoracija lakoniška: Adomas Jacovskis maksimaliai atvėrė sceną, nutiesė diagonales, išsirinko tamsius, gilius tonus. Spektaklyje skambės Giedriaus Puskunigio ir paskutinė Fausto Latėno muzika.

Teatras turi repeticijų užrašus. Siūlome išgirsti režisierių R. Tuminą.

Marina Tokareva. „Novaja gazeta“, 2021 09 13

 

Telefonus padėti, kalbas baigti!
„Karo ir taikos“ repeticija. Aleksandros Torgušnikovos nuotrauka

 

Spektaklis ką tik prasidėjo, o mes jau patekome į kažin kokį finalą. Tarsi būtume praleidę užuomazgą. Jau jiems kažkas atsitiko. Ir tai iškart prikausto dėmesį. Reikia tai, kas praleista, prisiminti, kad teisingai intonuotum.

Spektakliui reikia elegancijos, paprastumo. Nėra čia krėslų, kėdžių, viskas vaizduotėje.

Žiūrovas negali aplenkti aktoriaus. Kai tik žiūrovas ima numanyti kitą jūsų veiksmą, aktorius tampa nereikalingas.

Labai svarbūs psichologiniai kulbitai – veiksmuose, mintyse. Tai jūsų pareiga: sąmonės, pervartų cirkas, sielos, nuotaikos, polėkių kaita.

Tai juk XIX amžius. Balsas yra iš ten!

Jūs esate finalo artistas, jūs finalininkas.

Reikia vis dėlto būti meistru, kad scenoje nieko nedarytum!

Atmintis – tai dvasios tėvynė. Šita vaikystės tėvynė egzistuoja ne tik kaip spektaklio tema. Viskas eina iš vaikystės. Balsai. Petios juokas. Gerai, kad nemėgstu vaikų, šunų, kačių ant scenos. Liks tik Petios juokas, kuris mus lydės.

Na, niekaip nepastatysi spektaklio be keiksmo.

Dabar romano baltos dėmės jau pažymėtos. Kalbu apie vaidybos zoną. Pauzės suteikia eigai neskub­rumo, bet šita zona – vaidybos kvadrato zona – yra radioaktyvi, o tam, kad į ją įžengtum, yra garsinė partitūra.

Privalome visas scenas suvaidinti: bloškiame vieną, po to kitą. Blyksniais – tai mums ypač svarbu dabar. Žiūrovas turi pajusti pagarbą mūsų išrinktoms scenoms.

Būtina išrauti iš mūsų sąmonės tą „žiūrovas ne­supras“. Svarbiausia, kad patys suprastumėte.

Nereikia specialiai vaidinti meilės, ji gyvena šitame gyvenime ir pati išryškės scenoje.

Apie Natašą sako: „Parakas!“ O kur tas parakas? Šitą sceną turi daryti jaunas režisierius, aš jau pamiršau tas šventes.

Kutuzovas mafijozas, vagis, korupcionierius. Žiaurus žmogus. Kiek aukų buvo jo kelyje, kol tapo valdžia! Jis ne Stalinas, jis Berija. Su Aleksandru paprasčiau – jis silpnas. Tai jūsų pasauliai, apie juos reikia pagalvoti.

Kiekviena scena turi būti didelės koncentracijos, tada veiks scenų įmetimo principas. 

Grafienės Anos Šerer salonas. Viskas ỹra, įprasto gyvenimo nebebus. Dvi pozicijos, Vakarų ir Rytų susidūrimas. Nežinios nervas? Baimė – pagrindinė scenos emocija!

Reikia suvokti apimtį! Ieškokite, o tų klaidų vis tiek bus – klaidos spektaklį netgi puošia. Jūs visi skaitėte romaną ir gerai pažįstate savo personažus.

Rytoj montuojame. Deja, taip klostosi reikalai, kad turėsiu gultis į ligoninę, bet galbūt tai net gerai. Ir galbūt prisijungsiu prie jūsų Jasnaja Polianoje.

Rytoj atsivers didžioji scena ir jūs jos fone tapsite maži. Taip visada būna pernešant į pagrindinę. Tačiau erdvė padės jums surasti psichologines smulkmenas. Einame per romaną nuosekliai, ir jausmas, kad kažkas vis išslysta, tampa konstrukcija. Užbrėšime liniją ir pereisime prie kitokio suvokimo. Su sąlyga, kad reikia pakilimo, aukščio. Aukšti, kilnūs jausmai ir norai, meilė ir neapykanta. Nepervaidinant, suvokiant savo siekio aukštybę.

Andrejus peršasi tarsi paketą įteikia (notą). Jis kartais iš padilbų žvelgia į salę, įsižiūrėdamas į gyvuosius – tarsi ieškodamas mūsų užuojautos.

Reikia susigyventi su pojūčiu, kad mus prižiūri, mes nesame palikti – per niuansus. 

Mergaitės puošiasi baliui – toks mažas avilys. Apsirengusios nuėjo pas papa, sustojo laukdamos stebuklo. Visos trys – šventinė puokštė. Jos turi būti įdomesnės nei visa kita.

Taika pagaliau? Kita epocha? Panėrėte į tvenkinį, o išnirote jūroje!

Puikiai šiandien vaidinote Anatolį. Va, kai nereikia – ir pavyksta. Rinkitės dabar bet kurį vaidmenį. Galite net moterišką. 

Leiskite man dažniau repetuoti ir aš viską išnarstysiu, viską sustatysiu į savo vietas.

Jo akys blizga nuo temperatūros. Ir balsas.

Reikalingi kaliošai. Jų gi daug teatre? Visą gyvenimą vaidinote vargšus. Vaidote liaudį.

Negalima per repeticiją leistis nuo scenos šoniniais laipteliais! Išmesiu iš teatro!

Pjeras labai įširdęs dėl europinės situacijos. And­rejus klausosi jo slėpdamas šypseną, vos nenusikvatoja, bet... išsiauklėjimas.

Visus, kurie stato „pagal motyvus“, kurie dievina save ir daro apie save, noriu pritrėkšti „Karu ir taika“.

Žiūriu ir matau: baigiasi spektaklis, greitai ten ir atgal slenka uždanga. Ir jau visi stovi laukdami nusilenkimo. Aš nuimčiau. Nebeatidaryti daugiau uždangos – išsaugoti paslaptį.

 

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

Draugai