Šiame eilėraštyje reikalingi dūmai –
tai joks daiktavardis, greičiau –
liepiamoji nuosaka,
kurios paragintas imu veikti:
mosuoti rankomis,
draskyti suplėkusias metų užuolaidas,
galiausiai – matyti vaizdus,
kuriuos jau tariausi
pamiršęs.

Dūmai neturi kūno, aiškios
konstantos – jie plazda tarytum
naktiniai drugiai, pinas tarpusavy, maišosi
su tabako dūmais;

iš nuosakos tampa būdvardžiu,
kuris sufleruoja vaikystės
akimirkas.

Dūmai –
toks didelis laukas prie meldų
šukuojamo ežero;
tenai mus atveždavo
kasti bulvių: žmonės veidais sukaitusiais –
gyvos jų kapinės irias lėtai kauptukais...

Dūmai –
tai vėjas nuo ežero.
Dūmai –
tai varnos nuo ežero siųsto vėjo...

Paskui jau – kumelė liūdnom akim,
pilnas maišų vežimas...

Mums duodavo tiek,
kad visad paskui pritrūkdavo...

Dūmai
šitam eilėrašty
reikalingi –
kad visko neprisiminčiau.

2013 rugpjūčio 26, Vandžiogala