aš ta dukra, krečianti obelį naktį, mama
aš ta sesuo, atėjusi pasėdėti prie laužo
aš ta draugė, užmieganti fotely su tavo mamos naktiniais
aš mėlyniuotos rankos, renkančios kreditorių susirinkimo protokolą
aš kaimynė, grįžtanti iš pievų sutemus
aš pliki akių obuoliai trečią valandą nakties
aš ir rankos, graibančios ir maigančios savo kūną
aš ir rankos, grūdančios į jį rastas tekstūras ir vis barstančios druską
aš vis iš naujo statoma smėlio pilis pajūryje kiekvieną rytą
aš atsitraukiantis ir artėjantis smėlis liūliuojamas nakčiai
bet saugantis tuščią troškimą vėl būti supiltam į pilį
aš esu nemiga, sukąstais dantimis žiodanti kūną
kad įkištų į jį dar vieną nežinomąjį
kad ryte anapus nakties švintant nerasčiau jėgų padėti lygybės ženklo –
„žmogus kaip ir visi"