Palyginti ilgai žiūrėjo – dvidešimtį dieviškų sekundžių
į tvarką, jų pačių sutvertą.
Galvojo kažkuris: gal ir galėtų būt geriau, bet nesiskundžiu,
kiti šypsojos : buvo verta.

Toj tvarkoje po milijonų šviesmečių
tą ankstų rytmetį ant tos beveik pražydusios žolės
tas aš tą tave išmylės