Charles’is Baudelaire’as ir Sosnovskio barščiai. Étienne’o Carjat (1863) nuotrauka, Rimvydo Strielkūno koliažas.

 

Kelionėn pasilinksmint paima jūreiviai

Ir albatrosų, jūros paukščių didelių,

Kurie tarytumei aptingę pakeleiviai

Plasnoja paskui laivą virš sūrių gelmių.

 

Bet vos tiktai ant laivo denio juos padėjo,

Padangių viešpačiai, sutrikę ir keisti,

Drovėjos susigūžę, nevikriai šlepsėjo,

Ir vilkos lyg irklai deniu sparnai balti.

 

Erdvių klajūnas, jis toks nerangus ir klišas!

Anksčiau visus žavėjo, bet dabar bjaurus!

Jūreivis vienas jam į snapą pypkę kiša,

O kitas ano šlubio mėgdžioja žingsnius.

 

Poetas kaip ir tas padangių kunigaikštis,

Jam nebaisi audra, nebaido jo šauliai,

Bet žemės tremtyje, kur minios klykia aikštėj,

Jam trukdo vaikščioti jo milžino sparnai.

 

Iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Bikulčius

 

 

Balandžio 9-ąją minėsime Charles’io Baudelaire’o 200-ąsias gimimo metines. Ch. Baudelaire’as (1821–1867) – prancūzų poe­tas, legenda, atsispyręs į romantinę tradiciją, savo poezijoje aiškiai supriešino tikrovę ir idealą, grožį ir bjaurastį. Jo poezijos ikona tapo eilėraštis „Albatrosas“, atskleidęs kūrėjo ir visuomenės priešstatą, virtusią prakeiktojo poeto lemtimi. Beje, „Albatrosą“ į lietuvių kalbą yra vertę Sigitas Geda, Vladas Baltuškevičius, Leonas Švedas...