Tomas Taškauskas. Hæc nox

Tamsos lašai ant medžių.
Nors nelyja. Tai leidžiasi naktis
iš savo aukšto, paslaptingo sosto.
Girdi, kaip ošia? Ne jūra tai –
Naktis, pakeitus vandenį į savo kūną.
Senų laivų šešėliai uoste keliasi ir griūva,
apkvaitę nuo kaitros. Tai ne kaitra.
Tai vasaros naktis – tiršta, išalkus, bet kantri,
nes žino, kad negalim nepaklusti.
Ji stebi tarsi liūtė vieniša mėnulio tylą,
tavo skruostus ir žodžius, kurių neištariam.
Haec nox. Šita naktis –
pavargus nuo savęs ir iš savęs išaugus –
ir mus lyg juodas gintaras išsaugo.

Iš parodos „Ekorūsys“. manipuliacija.lt nuotrauka

Draugai