Ledkalnis – tai vanduo, trokštantis tapti žeme;

                   kalnas (...) yra žemės bandymas virsti dangumi

                                                   – – iš ten pat, iš kur ir visa kita

 

arkangelas Gabrielius sapnuoja:

 

šerkšnas mano alsavime,

traiškanos akis dengia lyg širma;

neįžiūriu veidų benamių, kurie šaltyje

kapsto konteinerius, ieškodami Azraelo

(arba bent jau atliekamų sparnų)

 

balandžiai gaišta vėsiame gatvių rūke,

asfaltas skęsta pusnyse ir nesulestame

batone; balandžiai gaišta, kaip ir gyvena –

purvini (sparnus turi, bet neišskrenda)

 

Gabrielius sapnuoja toliau:

 

tolimi kraštai, egzotiški plytelių raštai,

turgaus prekystaliai ir luoši pirkliai,

ten aukštesni šventyklų skliautai, žinau.

kita pusė vandenyno žalesnė, neužsnigta;

pats minu įšalą ir nebejaučiu, kur kojų

pirštai baigiasi ir kur prasideda

 

o Peru, girdėjau, šilta, ten jie vytina

alpakas (tokie mieli gyvūnėliai,

kurie nuolat šypsosi)

 

arkangelas Gabrielius užsnūdęs

pigiame skrydyje į Tel Avivą. sėdynė

per siaura, keliai nubalnoti, ausis

pjausto kūdikių verksmo siaurapjūkliai

 

o aš stebiu lėktuvo skrydį sukniubęs

Katedros aikštėj,

stebiu ir laukiu, laukiu, laukiu – – –

 

juk jei ilgai stebėsi lėktuvą,

jis, galų gale, nukris.

 

gyčio norvilo nuotrauka