Vytenis Jankūnas. „Žmonės paliko Manhataną“ (iš ciklo „Pašok su manimi“)

 

Saulė pabudino mane šį rytą garsiai

ir skambiai, sakydama: „Ei! Bandau

tave pažadint jau penkiolika minučių.

Nebūk toks netašytas, esi

tik antras poetas, su kuriuo teikiausi

pasikalbėti asmeniškai,

                                                tai kodėl

tu toks nedėmesingas? Jei galėčiau

nudeginti tave pro langą, kad pažadinčiau,

taip ir padaryčiau. Negaliu kyboti čia

visą dieną.“

                                „Atleisk man, Saule,

užsisėdėjau vakar, kalbėjausi su Halu.“

 

„Kai žadinau Majakovskį, jis buvo

daug greitesnis, – aikštingai

atsiliepė Saulė. – Dauguma žmonių jau

pabudę, jau laukia, ar aš ketinu

pasirodyti.“

                                Bandžiau

atsiprašyti: „Pasigedau tavęs vakar.“

„Jau geriau“, – atsakė ji. „Nežinojau,

kad tu pasirodysi.“ – „Turbūt svarstai, kodėl aš taip arti?“

„Taip“, – atsakiau ir pajutau, kad man karšta,

Ir pagalvojau, gal ji vis dėlto

                nori mane

sudeginti.

„Jei jau atvirai, norėjau pasakyti,

kad mėgstu tavo poeziją. Skriedama

kasdien, nemažai jos prisižiūriu, gerai rašai. Tu

                galbūt

ir nesi nuostabiausias šioj žemėj, bet

esi kitoks. Girdėjau, žmonės kalba,

kad tu pamišęs, bet, mano galva,

jie patys labai jau ramūs, o kiti

pamišę poetai mano, kad esi nuobodus

ir tradiciškas. Bet tik ne aš.

                                Tiesiog varyk

kaip aš ir dėmesio nekreipk. Suprasi,

kad žmonės nuolat

skundžias oru, jiems

                tai per karšta,

tai per šalta, tai per šviesu, tai per tamsu ir

dienos tai per ilgos, tai per trumpos.

                                                Ir jei nepasirodytum

kurią nors dieną, jie manytų, kad aptingai

ar numirei. Tiesiog varyk toliau, man patinka.

 

Ir nesijaudink dėl savo kilmės,

poetinės ar prigimtinės. Žinai, Saulė

šviečia ir džiunglėms, ir tundrai,

ir jūroms, ir getui. Kad ir kur

                esi buvęs,

aš tai žinojau, mačiau tave. Ir

                laukiau,

kol imsiesi darbo.

 

Na, o dabar, kai tu,

taip sakant, pats esi savų dienų

                kūrėjas,

net jei ir niekas tavęs neskaito, tik aš,

nesijausi prislėgtas. Ne kiekvienas

gali pakilti, pakelti akis, net į mane. Jiems

skauda žiūrėti.“

                „Ak, Saule, koks aš tau dėkingas!“

 

„Ačiū. Ir prisimink, stebiu tave.

     Man

lengviau čia su tavimi kalbėtis.

Nereikia leistis tarp

pastatų, kad tu mane išgirstum.

Žinau, tu myli Manhataną, bet

turėtum dažniau pakelt akis aukštyn.

                                                                    Ir

visados apglėbti daiktus, žmones, žemę

dangų ir žvaigždes, kaip aš, laisvai ir

tinkamai jausdamas atstumą. Toks

tavo pašaukimas, žinomas

                dausose,

ir turi sekti paskui jį nors pragaran,

jei tik prireiks, kuo abejoju.

                                                Gal vėl

pasikalbėsim Afrikoj, kurią taip pat

labai myliu. Na, o dabar

    eik

miegoti, Frankai, ir aš galbūt atsisveikindama

paliksiu tavo smegeninėj eilėraštuką.“

 

„Saule, neišeiki!“ Pagaliau

aš prabudau. „Ne, privalau, mane

jie kviečia.“

                „Kas tie jie?“

                                     Ir kildama ji tarė: „Kada

nors sužinosi. Ir tave jie

kviečia.“ Mįslinga ji pakilo, o aš užmigau.

 

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

 

Frankas O’Hara (1926–1966) – JAV poetas ir meno kritikas, priklausęs poetinei Niujorko mokyklai (kartu su Johnu Ashbery’u, Kennethu Kochu, Jamesu Schuyleriu ir Barbara Guest). Sėmėsi įkvėpimo iš džiazo, siurrealizmo, ekspresionizmo. Kaip poetas išgarsėjo tik po ankstyvos, netikėtos ir absurdiškos mirties (paplūdimyje naktį buvo partrenktas paplūdimio automobilio). F. O’Hara rašė taip, kaip kvėpavo – nuolat, visur, ant visko, kas pakliuvo po ranka, – ir dažnai tuos eilėraščius išdalindavo, išbarstydavo, prigrūsdavo jų pilnus virtuvės ir rašomojo stalo stalčius. Jo eilėraštis – judrus, dinamiškas, tai pagautos akimirkos, įspūdžio, šnekamosios kalbos, švelnaus humoro ir gilios minties poezija.