Veronika Kivisilla. „Esu namuose, laukiu Dievo...“

Esu namuose, laukiu Dievo
laukiu prie atviro lango
savo mažojo Dievo
kuris bet kurią akimirką turėtų sugrįžti
kambariai išvėdinti
mūsų laukia ant stalo
garuojanti sriuba iš nieko
(mėnesio pabaiga, tad piniginė irgi
gerokai išvėdinta)
bet žinau
kad tuštuma būna palaima
o niekas yra viskas

štai ir ateina mano mažasis Dievas
garsiai, laimingai, nerūpestingai
plaikstosi striukė, batraiščiai, šalis
ir neužsegta kuprinė
pagaliu braukia per tvoros stipinus
o šie dainuoja
tokią muziką moka sugroti
tik mano mažasis Dievas
įeina į kambarį
rankoj ledai
papuošti švelniais eglės ūgliukais
ir sako, nes žino:
gerai, kad nėra tik saldūs
bet ir truputį rūgštūs ir kartūs
o paskui pasakoja man
apie liepsneles, voveraites ir kėkštus
ir kad žaidžia paslaptingą žaidimą
kurį žaisdavau ir aš
kai dar buvau mažas Dievas:
jeigu pamatysi genį
bus gera diena
nuolat pasakojam vienas kitam
vis tas pačias istorijas
jos mums visai nenuobodžios
mama, papasakok dar kartą
kaip laikei delnuose sniegeną
kuri daužės virtuvės langan
ir teko ją atgaivinti

žiūriu į jį ir galvoju:
užaugo mano Dievas
nušveitė į kampą kojines
ir pats pincetu ryžtingai
traukia rakštį iš didžiojo kojos piršto
bet kojų plautis mano Dievas nemėgsta
matau vakare, kai miega
iš po patalo kyšančius purvinus užpenčius
bet tai man netrukdo
pasilenkti ir pabučiuoti jo pėdas
mano Dievas mirksnį pariečia kojų pirštus
ir vėl sau ramiausiai miega
o aš ilgai, dar ilgai pasiliksiu
to dieviško judesio grožy

 

Iš estų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė ir Aarne Puu

 

Aldona Gustas eskizas