Gintaras Grajauskas. „na taip, tu teisi – pradainavau ir...“

na taip, tu teisi – pradainavau ir
pragrajinau, žioplas, ką jau dabar,
man taip atrodė gerai ir gražu,
ir teisinga

niekada tau to nesakiau,
bet man visąlaik atrodė juokingi
visi tie tavo rimti beprasmiai darbai
ir bėginėjimai

kaip tu stropiai ir klusniai
krauni šapą prie šapo, kaip
atkakliai gamini panašius
į save –

bebalsius, beklausius,
bedžiaugsmius, skruzdes kareivius ir
skruzdes darbininkus

visąlaik tylomis baisėjausi
tom tavo letenom lopetom
tom tavo blausiom ir tuščiom akim
tuo tavo atkakliu bukumu

o dabar va atėjo ruduo, ir aš
jau nebežinau, tiesą sakant, kas
čia geriau – taip kaip aš,
ar kaip tu

žinau, kad ruduo ir kad mudu
stengėmės kaip išmanydami,
o kartais mums netgi pavykdavo

dabar apsikabinkim, mano bukoji
darbščioji bičiule, ateina ruduo
mus užbaigti.

Heinerio Goebbelso spektaklio „Max Black“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Draugai