Labas!
Aš jau perėjau tuos vandenis.
Daugiau niekuo nebetikiu:
Nei meile,
Nei jaunuolišku naivumu,
Nebetikiu šventumu.
Tikiu kumščio smūgiu į smakrą,
Dantų skausmu,
Lavonu:
Taip galų gale tampama tuo,
Kuo iš tikrųjų visąlaik esama.
Prisimenu, užkaukdavo
mane susitikę vilkai. O dabar
Pats kaukiu prieš mėnulį. Ne,
Nesu beprotiškai įsimylėjęs!
Esu išbadėjęs vilkas
Geliančiais dantimis.
Esu irštvą praradęs vilkas,
Išmušęs taką
Nuo miško iki kaimo.

Labas!
Taip, aš jau gerokai apvytęs,
Spėjau, sakau, perbristi visas upes,
Nusilakstyti paskui vėjus,
Pažeisti visus dešimt įsakymų,
Kol pagaliau tapau tuo,
Kuo iš tiesų ir esu: laimingas
Numirėlis, molio gabalas,
Kuriam nereikia meilės.
Be to, kam lavonui prezervatyvas? –
Prie numirėlio žemė tegali prilipti,
Bet ne liga.
Supažindink mane su kuo tiktai nori,
Kad ir su beprotiškais įsimylėjėliais –
Nieko man neįrodysi: meilės niekas
Niekada nesuranda pakankamai –
Perbrenda vandenis,
Beieškant užtrokšta.

 

Iš gruzinų kalbos vertė Nana Devidzė ir Viktoras Rudžianskas