Guy de Maupassant, 1888 m. sausio 1 d. Félixo Nadaro nuotrauka.

 

Vienų svaja sparnus turėti ir į viršų

Nuskrieti šūkaujant griausmingai dausose,

Lytėt kregždes, vikriausiai nardančias tarp pirštų,

O vakare pranykt dangaus sutemose.

 

Kitiems gi traiškyt krūtines labai magėtų 

Apglėbus rankom, spustelint baisia jėga;

Sugriebus užu šnervių, stūksant tarsi mietui

Įnirtusius žirgus sutramdyti staiga.

 

O sau tiesiog linkėčiau kūniško dailumo:

Norėčiau būt gražus lyg antikos dievai,

Kad atmintis apie žavingą mano kūną

Dar ilgą laiką degtų širdyse gyvai.

 

Kad nė viena nebūtų man kukli, saikinga,

Te šiandien būna ši, rytojus kitą lai atsiųs;

Norėčiau skinti meilę, kiek tiktai patinka,

Taip pat kaip skiname lengva ranka vaisius.

 

Juos kąsdamas kaskart jauti kitokį skonį,

Kvapai skirtingi veria jo naujas gelmes.

Norėčiau, kad plaukai juodi, po to raudoni

Pajustų klaidžiojant manąsias glamones.

 

O ypač geisčiau gatvių nuotykių slaptingų,

Tos kūniškos ugnies, išduodamos žvilgsniu,

Tų užkariavimų, kurie tuoj pat pradingtų,

Atsitiktinių, netikėtų bučinių.

 

Ryte regėt norėčiau bundant tamsiaplaukę,

Lyg replėm gniaužiančią jus savo glėbyje;

O vakare klausyt, kaip mėnesienoj plaukia

Blondinės šnabždesiai sidabrui liečiant ją.

 

Paskui be gailesčio, be širdgėlos sau leisti

Ramiai išeit, kitos chimeros jaust kerus.

– Tereik į tuos vaisius dantis giliau suleisti: 

Iškart patirsite, koks skonis jų kartus.

 

Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas

 

Eilėraštis „Troškimai“ („Désirs“) buvo išspausdintas vieninteliame Guy de Maupassant’o eilėraščių rinkinyje „Poezija“ („Vers“, 1880). Tuo metu jaunesniajam Gustave’o Flaubert’o ir Émile’io Zola bičiuliui – 30 metų, jis jau spėjęs pasimėgauti ir nusivilti santykiais su moterimis, negana to, jau nešiojo, ir tai jam buvo žinoma, vadinamąją prancūzišką ligą. Šiame rinkinyje daug dėmesio skiriama moteriai, tačiau visiškai nusigręžiama nuo romantizuotos, pakylėtos, tarsi bekūnės moters vaizdavimo tradicijos ir pateikiamas demitologizuotas, žemiškas, natūralistinis jos paveikslas pabrėžiant, kad tarp vyro ir moters sielų tvyro bedugnė ir vienintelis juos jungiantis saitas – kūniškas ryšys. Turint omeny kontekstą, šiame eilėraštyje perteikiama donžuaniška laikysena ne tiek šelmiška, kiek dramatiška, o paskutinės eilėraščio eilutės aiškiai nusako pesimistinį požiūrį į tokius santykius.

Vertėjas