Na, tai kada Tu ateisi?
vos tik many subręs tikra neviltis
Tavo ranka iš karto
pakibs virš kvartalo, kuriame gyvenu;
per mirksnį su didžiausiu griausmu
valdingai, be gailesčio
išrausi mane iš mano paties
bei šašuoto regėjimų kūno, to juokingo pasaulio;
įgrūsi mano vidun savo siaubingą zondą,
tūžmingą Tavojo apsireiškimo frezą,
ir per mirksnį virš mano išviduriuotos masės
išgriozdosi aukštą, galingą savo šventyklą;
ir nusviesi mane statmenai ne kaip žmogų –
kaip patrankos sviedinį.
Štai taip TU ATEISI.

Jeigu esi, Tu ateisi
paviliotas manos sumaišties
ir bjaurios apgailėtinos laisvės.

Išlysi iš Eterio, nesvarbu iš kur,
galbūt iš mano paties paslėpsnio;
nuspriegsi mane lyg degtuką į savąją begalybę,
ir ką gi, sudie Mišo.

Argi ne taip?
To nebus? Niekada?
Geriau pasakyk: tai kur mane užklupsi, Didysis Prize?

Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas

Versta iš Henri Michaux. Plume précédé de Lointain intérieur. Gallimard, 2000