Henri Michaux. Na, tai kada Tu ateisi?

Na, tai kada Tu ateisi?
vos tik many subręs tikra neviltis
Tavo ranka iš karto
pakibs virš kvartalo, kuriame gyvenu;
per mirksnį su didžiausiu griausmu
valdingai, be gailesčio
išrausi mane iš mano paties
bei šašuoto regėjimų kūno, to juokingo pasaulio;
įgrūsi mano vidun savo siaubingą zondą,
tūžmingą Tavojo apsireiškimo frezą,
ir per mirksnį virš mano išviduriuotos masės
išgriozdosi aukštą, galingą savo šventyklą;
ir nusviesi mane statmenai ne kaip žmogų –
kaip patrankos sviedinį.
Štai taip TU ATEISI.

Jeigu esi, Tu ateisi
paviliotas manos sumaišties
ir bjaurios apgailėtinos laisvės.

Išlysi iš Eterio, nesvarbu iš kur,
galbūt iš mano paties paslėpsnio;
nuspriegsi mane lyg degtuką į savąją begalybę,
ir ką gi, sudie Mišo.

Argi ne taip?
To nebus? Niekada?
Geriau pasakyk: tai kur mane užklupsi, Didysis Prize?

Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas

Versta iš Henri Michaux. Plume précédé de Lointain intérieur. Gallimard, 2000

Paulina Eglė Pukytė. „Ikonos (Minia)“, 2013, skaitmeninis videofilmas (1 min.)