Vladislavas Chodasevičius. Daktiliai

(1886 –1939)

1.

Tėvą menu šešiapirštį. Per drobę, įtemptą standžiai,
Vesti švelniu teptuku mokė jį Brunis kantrus.
Ten, kur du sfinksai iš Tebų vienas į kitą sužiūrę,
Jis – su menku paltuku – bėgo per Nevą ledu.
O kai į Vilnių sugrįžo, ištapė tas linksmas skurdeiva
Rusams ir lenkams mieste daugel šventovių puošnių.

2.

Tėvą menu šešiapirštį. Tokie juk užgimsta laimingi.
Ten, kur žaliuoja ežia, kriaušės nubąla kasmet,
Ten, kur į Nemuną gena Vilija mėlyną vilnį,
Vargšų vargšiausioj troboj šviesą išvydo jisai.
Vaikas mačiau aš komodoj mamos batelius ir vualį.
Mama, tu – meilė, malda, ištikimybė, mirtis!

3.

Tėvą menu šešiapirštį. Sutemstant „šarkelę-varnelę",
Būdavo, žaidžiam kartu mes ant kanapos kampe.
Štai aš lenkiu rūpestingai pirštus ant jo ištiesto delno
Vieną po kito – penki! Na o šeštasis – tai aš!
Šešetą mūsų augino. Tikrai: savo vergišku darbu
Jis išmaitino penkis – tik nesuspėjo manęs.

4.

Tėvą menu šešiapirštį. Kaip liekamą šeštą pirštuką
Savo kairėj sugniaužtoj slėpti gebėjo mikliai,
Taip apie amatą šventą ir viso gyvenimo kančią
Niekad nepriminė jis, sielon gramzdino slapčia.
Tapęs dėl skurdo pirkliu – žodžiu ar užuomina jokia
Nepasiguodė lemtim. Mėgo tiktai patylėt.

5.

Tėvą menu šešiapirštį. O kiek atspalvių, kiek šešėlių
Paslėpė jis nejučiom rankoj, sausoj ir gražioj?
Stebi pasaulį kūrėjas – ir svarsto valia rizikinga,
Kitą pasaulį savaip demono kuria valia.
Jis gi užmerkė akis, ir dažus, ir teptuką atstūmė,
Niekad nekūrė daugiau... Kaip tai sunku ir saldu!

6.

Tėvą menu šešiapirštį. O sūnui? Nei sielos romumo,
Nei šešiapirštės kairės, nei daugiavaikės šeimos –
Nieko nebuvo jam lemta. Ir jis lyg ant kortos lošėjas
Stato ant žodžio, garsų – širdį ir savo dienas.
Sausio nakčia, pagiringas, ritmu šešiapėdžio dabartės
Ir šešiaeilio posmu meldžias už tėvą sūnus.

1927–1928, Paryžius

Iš rusų k. vertė Alfonsas Bukontas

Draugai