John Cage. Paskaita apie kažką (ištrauka)

Šis pokalbis apie   kažką     ir, savaime suprantama,    apie
nieką.                  Apie tai, kad kažkas        ir niekas vienas kitam
neprieštarauja, vieno nėra be kito    .          Sunku
šnekėti, kai turi    šį tą pasakyti,       sunku dėl to, kad              žodžiai
verčia mus           kalbėti   tokiu būdu,        koks įprastas žodžiams,
ne tuo būdu,           kokio mums reikia gyvenime.       Pavyzdžiui,
kažkas yra sakęs:   „Menas turėtų kilti iš vidaus:        tada jis gilus“.
Manau,                jog Menas keliauja į vidų ir nesuprantu,    kam
„turėtų“ ar ,,tada“, ar „jis“, ar „gilus“. Kai kyla iš vidaus,         kaip kad
buvo,                   jis tampa daiktu, rodos,   iškeliančiu kūrėją virš meną
stebinčių ar klausančių, išaukštindavo menininką kaip genijų, priskirdavo
vertinimą:             pirmasis, antrasis, niekam tikęs,      kol pagaliau,
važiuodamas         autobusu ar metro, menininkas     išdidžiai pasirašo po
savo darbu it manufaktūrininkas       .
               Viskam keičiantis dabar menas krypsta į
vidų ir itin           svarbu sukurti ne kokį nors daiktą, bet veikiau nieko
nesukurti.        Kaip tai padaroma?           Ogi sukuriant kažką, kas
įsiskverbia            į vidų ir primena apie nieką.   Svarbu, kad šis
kažkas būtų tik kažkuo,                   baigtiniu kažkuo; tuomet paprastai
jis skverbiasi         ir tampa baigtiniu nieku
Atrodo,                gyvename.          Supratimas, kas gyvybės ištakos,
kinta                    .                         Žinoma,      tai visuomet kito,   bet
dabar ypač aiškiai ir žmonės arba pritaria,                   arba ne, ir
nuomonių skirtumai akivaizdesni   .                           Vos prieš metus
ar panašiai            visa atrodė individualu.                  Dabar situacija
dviprasmiška.       Viena vertus, ir toliau supratimas lieka individualus,
bet, antra vertus, vis daugiau tampa visuotina, –          nesakau, kad visa
suvienodėja,         priešingai,          skirtumai neišsemiami. Tai yra:
nuo pradžių apibrėžtas ribų besivystydamas skirtingumas tampa vienodu.


Iš anglų kalbos vertė Milda Keršienė-Dyke

Cage J. TYLA. – V.: Pasviręs pasaulis, 2003.

Ričardo Šileikos geležėlės fragmentas