Julius KELERAS. prieš Velykas. Ukmergė. prisiminimui

Viešpatie, sušlapusiom kojom,
paveikslėly, kur tokios didelės
žibuoklių akys, kur manęs dar
tikrai nesimato, bet esu jau –
kitam kambary prie krosnies,
kur bobutė Genutė ant kelių
glaudžia du snaudžiančius katinus
Viešpatie, kitam laiko gale,
kur vos galiu įžiūrėti save
ant adatos galo, ant adatos,
kuria užlopys man kelnes
(netrukus bėgsiu į lauką
žaisti su akmenėliais)
Viešpatie, laiko gale,
kur raudoni serbentai, geltoni –
mėlynom irisų kelnaitėm bėgsiu
linkui Šventosios, laukiančios,
gulinčios dauboje, žaisti su akmenėliais –
ir visai ne ant kalno, tačiau trim
dienom, žinau, jau praėjus
Viešpatie, prieš Velykas ir po,
prieš dangaus atvertį ir po,
prieš griaustinio šviesą ir po,
prieš miegą ramiai, ir turbūt be sapnų,
nupraustais, nepraustais sukruvintais keliais
ir po, ir po

Sandros Malaškevičiūtės kūrinys

Draugai