Jurgita Jasponytė. Pavasarį be Rojaus sodų. Notrelės

 

I.

Šitas miestas
jo veidas ir laikas
ištvins
ir pavers šias erdves
šimtąjįkart palimpsestais

mano mintys
kaip urnos atvertos
išnešios man po kūną
tą erdvę

prisiliečiančią
           prie vietos
           prie lauko
           prie sodo kalne
kaip
           prie motinos linijos
tėvo kraujo spaudimo –

kaip jie perneša erdvę –
įdirbio, pareigų ir likimo –
ramybę
kur aš bebūčiau
lyg rankos laikyčiaus.

 

II.

Rojaus sodams šitam mieste
užsivėrus
Subačiaus gatvėje –
šimtąjįkart
pasikeitimas

stovim ties upės ir laiko tėkme
ir klausia dukra
kada notrelės žydės
ir rakteliai –
žemės vartams atvert
nubyrės
               žemės spynos
po Užupio tiltu

Vilnelė atplukdė
veltinius
ant akmens.

Pavasaris. Pasikeitimas.

2016 04 28

 

Dalia Mikonytė. Iš serijos „rankos ir kojos“

Draugai