Tūkstantis devyni šimtai aštuonioliktų vasarą
Perskaičiau „Džiungles“ ir
„Nuostabiuosius ieškojimus“. Tą rudenį
Mirė tėvas ir teta
Pasiėmė mane į Čikagą.
Pirmiausia sėdau į tramvajų
Ir važiavau į skerdyklas.
Pradvisusią ir žvarbią
Žiemos popietę klampojau
Per purviną sniegą, nešvariomis
Gatvėmis, droviai žvalgiausi
Į žmonių veidus,
Tų, kurie dieną lieka namie.
Išsekusius ir pragertus veidus,
Bado marinamom, atbukusiom smegenim,
Veidus, panašius į
Suvaikėjusių ir pamišusių
Vargšų prieglaudos
Gyventojų. Plėšrius
Mažylių veidus.
Vėliau, tirštėjant suodinoms sutemoms,
Po žaliais dujiniais žibintais ir
Purslojančiom purpurinėm lankinėm lempom
Slinko vyrų, grįžtančių
Iš darbo veidai, kai kurie dar gyvi
Paskutiniu drąsos ar vilties tvinksniu,
Kiti – klastingi ir tulžingi, guvūs
Ir kvaili, dauguma jų jau
Tušti ir sugniuždyti, be gyvybės,
Tik dusinantis nuovargis, blogesnis
Nei nuvaikyto gyvulio.
Gižūs tūkstančių vakarienių
Kvapai – keptos bulvės,
Troškinti kopūstai – sunkės į gatvę.
Mane pykino ir svaigo galva,
Jutau, kaip iš kančios kyla
Siaubingas pyktis, o iš
Pykčio – nepalaužiama priesaika.
Šiais laikais blogis iščiustytas
Ir klestintis, tačiau veisias
Visur, nereikia nė važiuot
Tramvajum, kad jį surastum.
Ir tai toks pats blogis.
Ir kančia, ir pyktis
Ir priesaika – jie tie patys.

 

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

 

Kennethas Rexrothas (1905–1982) – amerikiečių poetas, eseistas, vertėjas, avangardistas. Jo kūryba darė didelę įtaką bytnikų kartai. „Ankstyvoje jaunystėje autostopu keliavęs po Ameriką, dirbęs įvairius darbus, propagavęs anarchizmą ir organizavęs darbininkų profsąjungas, vėliau apsistojo Kaliforni­jo­je. Ei­lė­raš­čiuo­se ryškiau­sios trans­cen­den­ti­nio matmens ero­ti­nės mei­lės ir lau­ki­nės gam­tos idi­liš­ku­mo temos (vie­no kri­ti­ko kan­džiai pri­skir­tas (kar­tu su Sny­de­riu ir Wha­le­nu) „meš­kos šū­do ant ta­ko“ po­ezi­jos mo­kyk­lai, tai pri­ėmė kaip kom­p­­li­men­tą). Iš es­mės sa­va­moks­lis Rexro­thas pa­si­žy­mė­jo ir kaip pui­kus po­ezi­jos ver­tė­jas, be ver­ti­mų iš is­pa­nų ir pran­cū­zų kal­bų (be­je, su­pa­žin­di­nęs ame­ri­kie­čius ir su Os­ka­ru Mi­la­šiu­mi), jis vie­nas pir­mų­jų Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se ėmė vers­ti, ko­men­tuo­ti ir po­pu­lia­rin­ti se­ną­ją ir nau­ją­ją ki­nų, japonų po­ezi­ją.“ (Andrius Patiomkinas)