Konstantinas Kavafis. Kaip įmanydamas

Balandžio 29 d. minime K. Kavafio (1863–1933)
150-ąsias gimimo ir 80-ąsias mirties metines

Jei negali tvarkyt savo gyvenimo, kaip norėtum,
mažų mažiausiai siek to
kaip įmanydamas: kad nepažemintum jo
per daug su pasauliu bendraudamas.

Nuskurdintum jį, visur su savim tampydamas,
vailiodamas, visiems rodydamas –
po draugiškus pobūvius, banketus,
po kasdienę bukaprotybę – paversdamas jį
svetima sau našta.

Vertė Vytautas P. Bložė

Konstantinas Kavafis. Dionizo eisena. –­ Vilnius: LRS leidykla, 1998.


 „Mėgo sėdėti kavinėse, jaunų intelektualų ir menininkų kompanijose, tačiau –­ gal pamokytas savo brolių nelaimių – sriūbčiodavo jogurtą. Ir tylėjo. Kartais tik lūpos krutėdavo – tartum melstųsi."
„Kavafio pripažinimas atėjo vėlai. Galima sakyti, jau poetui krypstant į senatvę ar – didžiąja dalimi – tik po mirties. Gal tatai teisinga ir dėsninga: poetas tolydžio kūrė vis geriau ir geriau. Jo kūrybos aukso fondas – paskutiniųjų netrumpo gyvenimo dešimtmečių lyrika. Keista, bet paprastai – ypač mūsų poetams – būna anaiptol ne taip. O čia – kuo arčiau pabaigos, tuo spalvingesnis, įžvalgesnis, natūralesnis braižas, be ypatingų patetikų ar simbolikų, be prašmatnių gudravimų ir euforijų. Realybė – tiksliomis detalėmis. Kartais ir meditacija. Jokio šokiravimo ar stulbinimo.
Poetas išgyveno, kaip sakiau, netrumpai: lygiai septyniasdešimt metų. Mirė lemtingu, pastebėsiu, tikslumu: savo gimimo dieną.
Įdomus sutapimas? Atsitiktinumas? Lemtis?
Ir štai – tik po mirties – pirmas viešas Kavafio ekdota poiemata (leistini eilėraščiai) poezijos rinkinys. 154 eilėraščiai."
Vytautas P. Bložė

Neries pakrantė (Vilnius, 2013 04 22). Rimvydo Strielkūno nuotrauka