Vytautas Rubavičius. Pašnibždom ateitin

stojas išnara aido vakario
sopulio duženos balsas
vejasi pinasi
dvišaku liežuvėliu iš visos
meilės raudos –
skeltabalsė
šiurpi pagauginė
kaip pamotės
vytos išvytos našlaitėlės blauzdelė
švytuojanti žolėse
žalumos gelmėje
dilgėlių ašarėlėm nuėjusi

dulkių stulpas
pakeltas ir prišauktas
palaukėm pakrūmėm palenkėm
atšipusiais grieždamas peiliais
atsopusius mušdamas vyzdžius
žemyn
per užuolankas
paskui versmės aleliuuuja
palei laiko nuskausmintą rievę
kur tėviškė suka pro miesto šiukšlyną
vis greičiau
apsukui

Jelena Škulienė, Dovilė Gudačiauskaitė. „Versmė“ (fragmentas). gn nuotrauka