Dienos šuliny tyvuliuojantis laiko vanduo
Artėja ir kyla, ir tyliai be garso skandina.
Neleisk mums nuskęsti, o meile, išnykti neduok –
Visiems, surakintiems linksmos kasdienybės grandinėm.

Mes lekiam žemyn, o galvojam, kad skrendam namo.
Tvirtai apsiviję glamonėmis – rankų vijokliais.
Kaip lengva, kaip gera – taip ryškiai, taip aiškiai žinot –
Kad laukia bedugnė ir lieka tik skęsti ir juoktis.