kelios atmainos plaišios lyg atminties
voras kryžeivis ar sangrąžos ženklo
bėgtų tiksėtų ir vis bandytų
išsimaizgyt iš kelių trūktinų vaizdinėlių
jie kaip išalkę vilkiūkščiai
gremžia tiesos plutelę – o tu dar tikiesi
blyksnio akimirkos plynaukštėj
kurs patvirtintų taip kad jau nebetektų
nei įtikėti nei raustis
girdėtų kalbų sąšlavynuos kur leidžias ir teka
kur vis naujai atsimaino sąmonės tavo saulutė
švelni ramunėlė geidulingų lapelių skaistuolė
kurios jau niekaip
na niekaip neįkalbėsi gali
tik keldamas balsą rypuoti skabydamas
ratilėlius nugyventų minčių
ir bandydamas
juos priprasmint prie ryto malonės –
langas atvertas ir groja
visais perkeltiniais jausmais
metaforų kupinos lūpos taurei lyžtant iš lėto

 

jau neišvengsi – oda dryžiais nueina
skersai išilgai o po to pakartotinai
lyg prasmė būtų plėšoma iš visos širdies
mylimosios myliu atsklendžia kaip vylino vakaro spjūvis
jo laukei tikėjai kad gaidgystės nuodas prišauks
vieną kitą eilutę dangaus raudonumo kursai ištrykšta
kaip negimusio vaiko rauda ar veriantis
nieko nesakančio žodžio dūris plyštant priprastam veidui –
eini nuo vieno prie kito
nuo beprasmės tiesos prie tiesos beprasmybės
nuo teisios nevilties prie vilties neteisumo
kaip pakarklis šešėlis
kurs aitriai švytuoja tarpuvartėj
vakaro giesmei sudužus