2012 m. Jotvingių premijos laureatas

 

Mano vilkai – tai ne tie, kur ėda ir dvesia.
Mano tie, kur staugia stulpais į įtemptą dangų.
Mėnulio skydas žvilgsnius jų atmuša drąsiai,
Bet jų neužmuši, kaip užmuši laiką nerangų.
 
Argi gali sumedžioti paties vilkiškumo idėją?
Su sniego kąsniais nasruos, su lekavimu šaltu –
Tokiu, kur iš sapno verčia, tarytum iš rogių – vėjas...
Srovena upės vilkų paskui mano mintis suveltas...
 
Pažįstu jų šypsenas ir gaurų baugų spindėjimą,
Man savi jų senosios kalbos aštrūs skiemenys iltiniai –
Jie įžiūri – šypsausi ir aš, juk kadaise vilku vilkėjau...
O dabar jau tik arklį mušu – savąjį laiką vilkinu.

Stankevičius R. Ryšys su vadaviete. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.