Mantui K. atminti
Randas kaktoj prideda raukšlę, ji sako „Gražiausią“ beveik tamsos balsu.
Įrėmintas veidrodyje ten ir liksi, iš ten visada ir žvelgsi tuščiam
kaip būda kambary arba narvas, kuriam – anei šuns,
anei šeimininko – vien lietuviškų žodžių galūnės.
Kažkas juk sakys „Jis dar gyvas“, o kažkas „Jis jau archyvas“.
Griuvėsiai mus stebi be gailesčio: toj išgyvenusioj lentynoj vaikų kertėje
„Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ – it verksmas be verkiančiojo.
Žiurkė vis dar savo kampe.
2022 04 04