Rūtos Tranaitės nuotrauka

 

 

Ir verta atsiminti, kad štai šitie balsai, 

kurie toliau skambės, savimi užpildydami 

ateities perimetrą –

bus balsai tų, kurie išgyveno.

 

Būtent tų, kurie išgyveno. 

 

Paskui bus muzika. Bus rašomos eilės.

Bus daugybė eilėraščių apie poezijos 

neįmanomumą po dujų kamerų, apie literatūrą,

nederančią teismo salėse.

 

Bet muzika bus paskui, ir paskui bus literatūra. 

Rašys ją tie, kurie išgyveno.

Ir skaitys tie, kurie išgyveno.

 

Tie, kurie įgis galimybę mylėti. 

Arba nemylėti. 

 

Sunku liudyti apie mirtį, 

kai sėdi su ja ant gretimos 

lentynos plackarte. Trukdo nudegusios 

odos kvapas. Trukdo tai,

kad ji nekvėpuoja. 

 

Todėl iš tikro kalbėt apie ją 

bus imta tik tada, kai ji išlips

naktinėj bevardėj stotelėj.

 

Kalbama bus įvairiai.

Nes ir girdėta iš jos visko.

 

Atmintis vedžios mus kaip ragana 

po rūką, svaidys mus į duobes ir kraterius, 

pavers mus bejėgiais, kai trokšime 

kalbėti likusių gyventi vardu. 

Iš gėdos mūsų balsai taps aukšti, 

netikslūs, nesuprantami. 

Pyktis neleis mums girdėti 

angeliškų pavasarinių giesmių.

 

Tačiau liūdniausiomis dienomis 

sklęsk virš manęs –

pasitikėjimo paukšte. 

Ir kurčiausiais laikais, 

triukšme ir sąstingy, 

būk su manimi, kalba –

kalba abejonės,

kalba paguodos, 

kalba padėkos.

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas