Laisvė užgimsta,
kai plyšta tinklai;
kai lūžta narvo virbai,
               kuriame rankioji
               paskutinius ramybės trupinius;
kai apsiverčia plaustas
               ir tik glodūs bangų rūbai
               perskaito tavo chaosą;
kai įtrauki pilnus plaučius oro,
               suvokdamas, jog vanduo
               stačiai pilnas atodūsių;
kai vakarieniauji
               nelegaliai
               migruojančiu
               pulsu
               ir užmingi nuo alkio;
kai laikas išdegina
              druskingų upių žiotis,
              primindamas šaltį
              tvyrantį tarp dviejų polių
              tavo išsipleikusio kūno;
kai gelsgana žvakės šviesa nuščiūva
              ir tamsa, kaip nekeista,
              nustoja savo tamsos, –
laisvė užgimsta.

Vertė gytis norvilas