Purvinos miestelių aikštės
Alksnių lapai – vandeny.
O į žemę žiūri žvaigždės,
Kur nulėkti ketini.

Ir žvakelė jau į viršų
Lapkričio pavakary
Tolsta degdama: užmiršiu
Šį gyvenimą, kurį

Kiekviena ugnelė dega,
Savimi apgaubdama,
Kol pavirsta jis į nieką
Ir užgęsta kaip diena,

Ne saulėgrąžą apsukus –
Tavo galvą laukuose,
Kai nuo žemės kyla rūkas,
Nuo žmonių – skaidri dvasia.

Šaltos žvaigždės upėj teka,
Mėnuo kaip tiesa ramus.
Ir neaišku, ką jos dega
Tamsoje – save ar mus.