Jūra mūsų, kuri nesi danguje
ir apglėbi salos bei pasaulio ribas,
tebūnie palaiminta tavo druska,
tebūnie palaimintas tavo dugnas.
Priglausk sausakimšus laivus,
keliaujančius be kelio bangomis,
išplaukusius naktin žvejus
bei jų tinklus tarp savo kūrinijos,
kurie rytais sugrįžta iš žūklės
su ištrauktais skenduoliais.
Jūra mūsų, kuri nesi danguje,
rytais esi kviečių spalvos,
o vakarais – prinokę vynuogynai,
nusėjome tave skenduoliais
labiau nei bet kurios kartos audra.
Jūra mūsų, kuri nesi danguje,
esi teisesnė už sausumą, net ir tada,
kai iškeli bangas it sienas
ar jas pakloji tarsi kilimą.
Saugok gyvuosius, atvykimus,
pabirusius it lapai ant alėjos,
būk jiems rudeniu,
glamone, apkabinimu ir bučiniu į kaktą
motinos ir tėvo prieš išvykstant.

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

 

Italų rašytojo Erri'o de Lucos „Pasaulietiška malda" („Preghiera laica") buvo perskaityta tiesioginiame eteryje po dar vienos Viduržemio jūroje įvykusios emigrantų tragedijos. Emigracijos tema – tiek XX a. pr. italų emigrantų, tiek šiandieninio masinio egzodo, kurio tiesiogine liudininke yra Italija, o pirmiausiai Sicilijos sala – sudaro visos šio Neapolio autoriaus kūrybos ašį. Jai skirtas ir E. de Lucos eilių rinkinys „Išvyka į vieną pusę" („Solo andata", 2005). E. de Luca yra aktyvus visuomenės veikėjas, šiuo metu teisiamas už dalyvavimą „No Tav" judėjime (kovoja už Sūzos slėnio išgelbėjimą ir pasisako prieš Italijos vyriausybės nutarimu tiesiamą greitųjų krovininių traukinių liniją, niokojančią slėnį). Būdamas aštuoniolikos autorius paliko gimtąjį Neapolį ir persikėlė į Romą, kur itin aktyviai dalyvavo jaunimo socialiniuose ir politiniuose judėjimuose. Dirbo pačius įvairiausius darbus Italijoje ir užsienyje: statybininku, sunkvežimių vairuotoju, kroviku, gyvulių augintoju. Prasidėjus buvusios Jugoslavijos karui gabeno humanitarines siuntas į karinio konflikto zonas. Savarankiškai mokėsi kalbų, tarp jų jidiš ir senovės hebrajų. E. de Luca yra daugelio knygų autorius, išvertė keturias Senojo Testamento knygas. Lietuvių kalba pasirodė jo „Montedidijus" („Tyto alba", 2005).

„Laikau vertybe kiekvieną gyvybės formą, sniegą, žemuogę, musę. Laikau vertybe mineralų karaliją, žvaigždžių spiečius. Laikau vertybe vyną prie valgių stalo, spontanišką šypsnį, nuovargį to, kas dirbo savęs negailėdamas, du vienas kitą tebemylinčius senolius." (Erri de Luca)