Antanas Sheshi. Sėkmingo skaitytojų viliojimo pavyzdžiai

Įsiūlyti knygą skaitytojui – ne lengviau, nei ją parašyti. Per galvas verčiasi ne tik leidyklų, knygynų ir bibliotekų darbuotojai: formuodamas kūrinio patrauklumą, pasistengti turi ir autorius. Proza perkamesnė nei poezija, bet ir prozininkai, siekdami sukurti kažką „einama“, yra priversti dėlioti mintis pagal gerai apgalvotą schemą. Kad nustebintum šiuolaikinį skaitytoją, sklandžios atitikties tarp romano turinio, stiliaus ir formos nepakanka – būtina specifinė vilionė. Dvi tarptautinio pripažinimo sulaukusių rašytojų knygos – gera proga aptarti naudotas skaitytojų viliojimo taktikas.

 

Julian Barnes. „Kalbant atvirai“

Iš pradžių šiek tiek pajuokausiu. Jei klaustų, kokiai skaitytojų auditorijai pirmiausia rekomenduočiau rinktis Juliano Barneso „Kalbant atvirai“, atsakyčiau – aršiojo feminisčių flango atstovėms. Kad gautų progą įsitikinti, jog moterys – tegul ir netiesiogiai – valdo pasaulį ir panorėjusios gali priversti daugumą vyrų šokti pagal savo dūdelę. Tai puikiai įrodo romano atomazga, kai du bejėgiai vyriškos lyties padarai pridirba krūvą nesąmonių nė nenujausdami, jog abiejų veiksmai tėra dalis išankstinio plano, suregzto moteriškais feromonais juos pakerėjusios būtybės.

O kalbant rimtai (pastaruoju metu Lietuvoje vis daugiau rizikos, kad ironija panašiomis temomis liks nesuprasta), galima teigti, jog 1991 m. išleistas ir šiemet į lietuvių kalbą išverstas romanas pritaikytas plačiai auditorijai. Jis tiks tiek knygų skaitymą laikantiems lengvu laisvalaikio praleidimo būdu, tiek ieškantiems jose analitinių ar dvasinių įžvalgų. Nors dėl to dalis recenzentų knygai klijuoja paviršutiniško ir banaloko kūrinio etiketę, manau, autorius tyčia siekė suteikti skaitytojams galimybę lanksčiai interpretuoti turinį. Rašymo taktika leidžia saugiai slysti paviršiumi tiems, kurie nori apsiriboti ne itin sudėtingo siužeto meilės istorijos skaitymu, o tie, kuriuos masina retsykiais giliau sužioruojantys raibuliai, tikrai neįklimps nuobodaus nuoseklumo zonoje.

Taktika pasiteisino. J. Barneso romanas tarsi patvirtina žodžius, kuriuos pagrindinė herojė Džiliana išgirdo jaunystėje lankytuose socialinių darbuotojų kursuose: „Įsidėmėkite – kiekvienas atvejis yra nepakartojamas ir kartu visiškai eilinis“ (p. 43). Nors autorius, regis, neieško progos pasipuikuoti stiliaus originalumu, knyga sužadino tokių neišmanėlių kaip aš (kitaip nei profesionalūs literatūros graužikai, nesigėdijančių prisipažinti, jog lig tol nėra skaitę J. Barneso) apetitą.

Knaisiotis po meilės trikampio užkaborius labai padeda pasitelkta schema, kai situacijos nupasakojamos skirtingų veikėjų lūpomis. Nevienodi atstumai leidžia pamatyti trikampio, siejančio Džilianą su buvusiu vyru Stiuartu ir jo geriausiu draugu Oliveriu (vėliau tapusiu jos antruoju vyru), kampų skirtumus. Skirtingais rakursais žvelgdamas į tą patį įvykį rašytojas kartais priartina kasdienę istoriją prie mitologizuoto pasakojimo apie vienos tiesos nebuvimą. Pavyzdžiui, restauratore dirbančiai Džilianai supažindinus Oliverį su savo amato ypatumais, šis netikėtai suvokia: „O, spindesy reliatyvumo! Jokio „tikro“ paveikslo, kuris lauktų savo pasirodymo valandos, tenai nėra! Kaip ir pačiame gyvenime, kaip aš visada ir maniau. Galima gramdyti, seilioti, tapšnoti ir trinti, ir galiausiai pareikšti, kad ksilolas, propanolis ir acetonas atvėrė mums tikrą tiesą. Matot? Nė vieno musių nutupėto plotelio! Bet tai nėra tiesa!“ (p. 119)

Julian Barnes. „Kalbant atvirai“. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. – V.: „Baltos lankos“, 2018.
Julian Barnes. „Kalbant atvirai“. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. – V.: „Baltos lankos“, 2018.

Nepaisant dažnų užuominų apie rimtus dalykus, „Kalbant atvirai“ labiausiai masina kalbos lengvumu. Gerai įvaldyta stilistika leidžia pasijusti aprašomos situacijos dalyviu perskaičius vos kelis sakinius. Gal dėl pernelyg lengvo, kartais atvirai melodraminio pasakojimo braižo („Aš esu sušiktas drugelis, besidaužantis į sušiktą langą. Bum bum bum. Šilta geltona šviesa, kuri jums atrodo tokia švelni, svilina mane iš vidaus“, p. 126) kyla lėkštumo iliuzija.

Žinoma, toks knygos sukirpimas pasirinktas tikslingai, bet į klausimą, kokie J. Barneso siekiai, atsakyti sunkiau. Manyčiau, jaučiant pakankamą kritikų dėmesį – „Kalbant atvirai“ yra šeštasis romanas, rašytas po jį išgarsinusių „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“, tad kova dėl pripažinimo jau nebuvo svarbiausia – nutarta savotiškai atsipalaiduoti ir leisti susipažinti su savo kūryba platesniems skaitytojų sluoksniams. Gal kartu norėta įrodyti, jog net elitiniai prozininkai geba rašyti patraukliai (sutikime, nuomonė, kad šie dalykai nedera tarpusavyje, gaji ne tik pas mus). Tai liudija stiliaus ir temos pasirinkimas: meilės sentimentai – puiki terpė bufonadai, iš arti parodančiai smulkiausias personažų elgsenos tekstūros klostes. Ne veltui 1992 m. Prancūzijoje už šią knygą J. Barnesas apdovanotas geriausiems užsienio autoriams skiriama „Femina“ premija.

Trūkčiojantis pasakojimas, kurį motyvuoja blaškymasis trikampio viduje, nekliudo rašytojui gana nuosekliai dėstyti siužeto, o chronologiškai sudėlioti iš skirtingos perspektyvos nušviečiamų įvykių segmentai padeda iki galo išlaikyti intrigą. Be to, vyksmas, pradžioje plėtotas lipdant mozaiką iš trijų pagrindinių personažų perspektyvų, pabaigoje pasipildo naujų veikėjų pamąstymais. Neretai būtent jiems suteikiama galimybė apibendrinti padrikų refleksijų kupiną reginį. Pavyzdžiui, Džilianos mama, ilgai galvojusi apie dukters jausmų šurmulius ir savo gyvenimo patirtį, konstatuoja: „O mano išvada tokia: gyvendamas su kuo nors pamažu netenki galios suteikti tam žmogui laimės, o sugebėjimas skaudinti išlieka toks pat. Ir atvirkščiai, žinoma“ (p. 211).

Visa tai – vykusios knygos požymiai. Taigi tiek autoriui, tiek ne pirmą jo kūrinį į lietuvių kalbą išvertusiai Nijolei Reginai Chijenienei sėkmingai pavyko – 2000 leidinio egzempliorių neužsigulės lentynose.

 

Eleanor Catton. „Šviesuliai“

Kamputyje už televizoriaus, kur savo eilės laukia knygos, Eleanor Catton romanas atsidūrė tuo pat metu, kaip ir ką tik aptartas J. Barneso kūrinys. Ilgokai dvejojau, kurios knygos imtis pirmiau. Taip jau nutiko, kad skaityti „Šviesulius“ pradėjau vos užvertęs „Kalbant atvirai“: įtariu, tai turėjo nemenkos įtakos E. Catton kūrinio vertinimui – nors ir tramdoma, pasąmonė vis ragino lyginti stilių, pasakojimo leitmotyvus, net apimtį...

Žinios apie nauja literatūros žvaigžde tituluojamos E. Catton antrąjį romaną pasiekė dar prieš pradedant skaityti knygą (neslėpsiu, būtent tai labiausiai sudomino). Kelis atsiliepimus apie kūrinį perskaičiau ir užvertęs paskutinį puslapį. Paprastai mėginu išvengti „foninio triukšmo“ poveikio, todėl nesidomiu knygų, kurias rengiuosi apžvelgti, recenzijomis, bet šįsyk pasidomėjau – norėjau įsitikinti, ar teisingai pamenu senokai skaitytų anonsų, kuriuose vyravo pagyros romano stiliaus ir turinio dermei, pagrindinę mintį. Įsitikinau: prisiminimai su tiesa pernelyg neprasilenkia – apžvalgininkai gan vieningai liaupsino XIX a. vidurio Naujosios Zelandijos aukso karštinės laikus aprašančią istoriją, atnešusią autorei jauniausios „Man Booker“ premijos laureatės vardą.

Džiugiai konstatavęs, jog senatvinė demencija galutinai neužvaldė smegeninės, ėmiau ieškoti atsakymo į esminį klausimą: kodėl įveikus „Šviesulius“ (šis žodis labai gerai apibūdina E. Catton kūrinio skaitymą – 752 p., o veikėjų gausa ir jų pateikiamų vyksmo versijų skirtumai neleidžia daryti ilgesnių pertraukų) mano įspūdžiai nesutampa su daugumos recenzentų ir skaitytojų nuomone? Gal esu per „slobnas“ tokiai rimtai knygai, gal neįtikino stilizuotas istoriškumas, o gal tiesiog per ilgai užtempiau skaitymo procesą – po įtraukiančio J. Barneso romano sunkokai prisiverčiau narplioti E. Catton istorijos sampynas. Panašiais atvejais psichologai teigia: greičiausiai visų minėtų faktorių poveikis buvo kompleksinis. Bet, jei jau drįsau viešai pripažinti, kad ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje bestseleriu laikomi „Šviesuliai“ manęs nesužavėjo, teks ieškoti motyvuoto paaiškinimo.

Pripažįstu, kad rašytoja, į kasdienio gyvenimo aprašymus įpindama tikslių detalių, sėkmingai atkuria laikotarpio dvasią. Štai kaip vaizduojamas prasigyvenęs to meto nedidelio miestelio verslininkas: „Turtingas, gražiai apsirengęs, jam priklauso didžiausias ir gražiausias pastatas Revelio gatvėje. Ant jo laik­rodžio grandinėlės kabo aukso grynuoliai. Triskart per dieną valgo mėsą. Pažinojo šimtą moterų – gal tūkstantį – gal dar daugiau“ (p. 183). Priekaištų autentikai tikrai nėra. Tad kas kliūva? Labiausiai tikėtina atmetimo reakcijos priežastis – manęs netraukiantis pasakojimo būdas. Regis, autorė pasidavė daugelio šiuolaikinių rašytojų puoselėjamai madai: bet kokį (kad ir ne itin gilų) romaną siekiama konstruoti taip, kad skaitytojas jaustųsi laikąs rankose J. Joyce’o „Uliso“ kalibro veikalą.

Iš dalies tai vėlgi savotiška viliojimo taktika. Feisbuko žinutėmis, reklaminiais klipais, komiksais ir greito veiksmo serialais persisotinę modernaus pasaulio gyventojai vis dažniau ieško stabilumo ir atsigręžia patikimesnių (ar bent taip atrodančių) šaltinių link. Padrikos informacijos pertekliaus išblaškyta sąmonė linksta tapatinti patikimumą su sistemingumu, todėl renkantis knygą daugelio akys visų pirma kliūva už prisiminimų ar istorinių apybraižų. Bet rašytojai nepalieka be peno ir grožinės literatūros mėgėjų: suvokdami, jog retas šiuolaikinis skaitytojas įveikia daugiau nei kelias knygas per metus, jie stengiasi pateikti universalų produktą, leidžiantį tuo pat metu stebėti detektyvo, meilės romano, istoriniais faktais apipinto epo ir simbolinių pranašysčių kupinos sakmės siužetą. Pabaigus tokį romaną, dažną mirtingąjį apima ypatingas pasididžiavimas: jis ne tik padėjo varnelę susidarytame būtinų perskaityti knygų sąraše, gavo naujos informacijos apie konkretaus istorinio laikotarpio papročius, bet ir jaučiasi galintis savoje kompanijoje padiskutuoti apie meną...

Aišku, taip šaržuodamas skaitytojų santykį su „Šviesuliais“, kiek perlenkiu lazdą. Bet pripažinkime, paviršutiniškų skaitytojų gausa – esminis faktorius, lemiantis eiles knygų mugėje. Hipsteriams, snobams ir jiems prijaučiantiems tautiečiams knyga tampa kone būtinu atributu: net jei neperskaitai iki pabaigos ar nelabai ką supranti, vis tiek yra kuo pasipuikuoti, pavyzdžiui, galima pasidalyti citatomis feisbuke, atsinešti knygą į viešą renginį ar netyčia klustelėti: „Skaitei?“

E. Catton romanas puikiai tinka šiam skaitytojų tipui. Nežinia, ar autorė tyčia siekė prie jų prisiderinti, tačiau tai neabejotinai tapo vienu iš „Šviesulių“ populiarumą lėmusių veiksnių. Drįsčiau knygą pavadinti tipiniu literatūrinės gigantomanijos pavyzdžiu: taikantis į sunkiasvorių – tiesiogine ir perkeltine prasme – kūrinių kategoriją, pasakojimas dirbtinai apipinamas dešifruoti nesileidžiančiais simboliais. Pavyzdžiui, daugelis kritikų giria modelinę romano struktūrą, grindžiamą astrologiniais ženklais – kai kurie įžvelgia net pagrindinių veikėjų analogiją su dvylika apaštalų. Man, deja, tai pasirodė tik pernelyg blizgus ir dėmesį blaškantis apvalkalas. Trikdė ir skirtingų veikėjų pasakojamos istorijos šuoliai laike: skaitydamas jautiesi lyg tamsioje pilyje su daugybe pereinamų kambarių, tarp kurių apgraibomis suki po du, tris, o kitąsyk ir penkis ratus. Spėčiau, daugelis įprastai išplanuotuose butuose gyvenančių tėvynainių pirmiausia pasigedo būtent romano pavadinime minimo žodžio. Atsižvelgiant į knygos apimtį, šviesulių ir orientyrų joje tikrai galėtų būti daugiau. Nusprendusiems skaityti „Šviesulius“ patarčiau: būkite ištvermingi (kantrybės prireiks) ir stenkitės įveikti greitai, kad nesusipainiotumėte vyksmo gijose, nes tiems, kurie mėgins atsekti veikėjų vardus, gimimo ir gyvenimo vietas bei jų tarpusavio sąsajas, teks nuolat grįžti į jau skaitytus skyrius.

Tiek J. Barneso „Kalbant atvirai“, tiek E. Catton „Šviesuliai“ puikiai parodo skaitytojų viliojimo taktikos svarbą. Dėl gerai apgalvotų manevrų dvi maždaug vidutinio lygio knygos prasimušė į skaitomiausių leidinių tarpą: J. Barnesas savojo romano populiarumą iškovojo orientuodamasis į mases, o E. Catton, priešingai, nutarė siekti pripažinimo per kritikų platformą ir pateikė istoriją taip, kad atrodytų kuo solidesnės. Galiausiai pavyko abiem.


Eleanor Catton. „Šviesuliai“. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. – V.: „Baltos lankos“, 2018.

 


Iš 3667 žurnalo (2018-11-06 21:55:14)
Draugai