Olga Tokarczuk. Bėgūnai

Ugnės Žilytės piešinys

„Kaip tik važiuoju taksi, grįžtame su Jennifer Croft* iš BBC, buvome naujienų laidos viešnios. Jausmas kaip sapne. Nuo ryto jau daviau keliolika interviu, be paliovos blaškomės po užsikimšusį, nuo kaitros leipstantį Londoną. Jaučiuosi, lyg būčiau staiga apsigyvenusi taksi.“ (Olga Tokarczuk)
Būtent. Gyventi taksi, traukiniuose, oro uostuose, keliauti genamam nuolatinės nerimasties dėsnio, verčiančio kiekvieną visatos kūną grįžti į pusiausvyros būseną. Tas grįžimas nesiliauja, nė akimirkos nesustoja nesąmoningai, paradoksaliai priešindamasis pats sau... Kadaise Rusijoje iš sentikių atsišakojusi sekta, bėgūnai, tokią pusiausvyrą tapatino su antikristu ir nuolatinį judėjimą laikė vieninteliu būdu išsisukti nuo velnio nagų. „Nes pasaulio valdovas neturi galios vieninteliam dalykui – judėjimui. Tik tuomet nuo jo pasprunki, kai judi. Vos užsimiršęs sustosi, tave pagriebs jo didelės letenos, pavers tave lėle, o iš tavo įvairiaspalvės sielos padarys mažą lėkštą sieliūkštę, iškirptą iš popieriaus, iš laikraščio... Ir užims tavo mintis nereikšmingais dalykais: ką pirkti, o ką parduoti, kur pigiau, o kur brangiau. Nuo tada tegalvosi apie mažmožius – benzino kainas ir kokią įtaką jos turės paskolos išmokėjimui.“
Gavo „Booker“ premiją. Tiksliau, „Man Booker“. Na ir ką? Ką dabar turėčiau pasakyti? Ypač po dešimties metų. Ne, „Bookeris“ gautas dabar, kone prieš tris savaites, bet knyga parašyta prieš dešimt su viršum metų. Eina žmogus gatve, o tu klausi: skaitei Olgą Tokarczuk? Ne. Ir daug žmonių taip eina gatve. Lenkijoje. O ką kalbėti apie Lietuvą. Atsiprašau, bet kiek žmonių žino, kas yra „Bookeris“? Arba „Man Bookeris“? Taip Lenkijoje. O ką kalbėti apie Lietuvą? Beje, Olga Tokarczuk yra normali lenkė, iš Silezijos, ne kokia ukrainiečių agentė, kaip nusišnekama nenormaliuose lenkų interneto puslapiuose. Ir kirčiuoti derėtų Tokárczuk, ne Tokar­czùk, mieli žurnalistai.
Beje, „Bėgūnus“ ketina išleisti Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
* Jennifer Croft genialiai išvertė Olgos Tokarczuk knygą „Bėgūnai“ („Flights“) į anglų kalbą, šiai knygai gegužės 23 d. atiteko vienas garbingiausių pasaulio literatūros įvertinimų – „The Man Booker International“. Antonia Lloyd-Jones, kita Olgos kūrinių vertėja ir lenkų literatūros populiarintoja anglakalbiame pasaulyje, apie autorę sako: „Ji neprilygstama. Ją lyginti galima nebent su Kubricku.“ Pridurčiau – ir su Godfrey’u Reggio...
Vyturys Jarutis

 

Bėgūnai
Ištrauka

 

Studijavau psichologiją dideliame, niūriame komunistiniame mieste, mano fakultetas glaudėsi pastate, kuriame per karą buvo SS dalinio būstinė. Ta miesto dalis pastatyta ant geto griuvėsių, lengva buvo tai pastebėti, kai įsižiūrėdavai atidžiai, – visas rajonas stovėjo kokį metrą aukščiau nei kitos miesto dalys. Metras nuolaužų. Niekada ten nesijaučiau gerai; tarp naujų blokinių namų ir nejaukių skverų nuolat traukė skersvėjai, o žvarbus oras atrodė itin nemalonus, gnybčiodavo veidą. Ta vieta, nors ir užstatyta, iš esmės priklausė mirusiesiems. Instituto pastatas sap­nuojasi man lig šiol: jo platūs, tarsi akmenyje iškalti koridoriai, nuzulinti kažkieno kojų, numintos laiptų briaunos, delnų nupoliruoti turėklai, erdvėje įspausti pėdsakai. Gal todėl mums rodydavosi dvasios.
Kai leisdavome į labirintą žiurkes, visuomet atsirasdavo viena, kurios elgesys prieštaravo teorijai ir kuriai buvo nusispjaut į mūsų įžvalgias hipotezes. Atsistodavo ant dviejų kojyčių, nė kiek nesusidomėjusi prizu eksperimentinio maršruto gale; rodydama panieką Pavlovo reflekso privilegijoms apmesdavo mus žvilgsniu, o paskui pasukdavo atgal arba neskubėdama įnikdavo tyrinėti labirintą. Ieškodavo kažko šoniniuose koridoriuose, mėgindavo atkreipti į save dėmesį. Cypčiodavo praradusi orientaciją, o tada merginos, nepaisydamos taisyklių, ištraukdavo ją iš labirinto ir imdavo ant rankų.
Negyvos, ištemptos varlės raumenys traukdavosi ir tiesdavosi paklusdami elektriniams impulsams, tačiau tokiu būdu, koks dar nebuvo aprašytas mūsų vadovėliuose, – duodavo mums ženklus, o galūnės darydavo aiškius grasinamus ir nešvankius judesius, šitaip neigdamos šventą tikėjimą fiziologinių refleksų nekaltumu.
Čia mus mokė, kad pasaulį įmanoma aprašyti ir net paaiškinti pasitelkiant paprastus atsakymus į protingus klausimus. Kad savo esme jis yra bevalis ir negyvas, kad jį valdo gana paprasti dėsniai, kuriuos reikia atrasti ir pateikti – geriausiai naudojant diagramą. Iš mūsų buvo reikalaujama atlikti eksperimentus. Formuluoti hipotezes. Vertinti. Mums buvo atskleidžiamos statistikos paslaptys, tikint, kad ji gali tiksliai aprašyti bet kokią pasaulio taisyklę ir kad 90 procentų yra svariau nei penki.
Tačiau šiandien žinau viena: tas, kuris ieško tvarkos, tegul vengia psichologijos. Tegul geriau renkasi fiziologiją ar teologiją, bent turės rimtą pagrindą – materialų arba dvasinį; nepaslys ant psichikos. Psichika – labai slidus tyrinėjimų objektas.
Teisūs buvo sakiusieji, kad šios studijų krypties nesirenkama dėl būsimo darbo, įdomumo ar pašaukimo padėti kitiems, renkamasi dėl kitos, labai paprastos priežasties. Įtariu, visi turėjome kokį nors giliai paslėptą defektą, nors, žinoma, darėme inteligentiškų, sveikų jaunuolių įspūdį – defektas buvo užmaskuotas, mitriai paslėptas per stojamuosius egzaminus. Standžiai suveltas gniutulas, kaip tie keisti gumbai, kurių kartais pasitaiko žmogaus kūne ir galima pamatyti kiekviename save gerbiančiame patanatomijos muziejuje. Bet gal ir mūsų egzaminuotojai buvo tos pačios padermės žmonės ir iš tikrųjų žinojo, ką daro? Taigi buvome jų įpėdiniai. Kai antrame kurse nagrinėjome gynybinių mechanizmų funkcionavimą ir su nuostaba patyrėme, kokia galinga ši mūsų psichikos dalis, ėmėme suprasti, jog – jeigu neegzistuotų racionalizacija, sublimacija, išstūmimas, tie visi triukai, kuriuos visad pasitelkiame, kad galima būtų ramiai žiūrėti į pasaulį be jokios savisaugos, atvirai ir drąsiai, – mums plyštų širdys.
Studijuodami šią specialybę sužinojome, kad esame sudaryti iš gynybų, iš skydų ir šarvų, esame miestai, kurių architektūra tėra vien sienos, bokštai ir fortifikacijos; esame bunkerių valstybės.
Visus testus, interviu ir tyrimus atlikdavome vieni su kitais, ir po trečio kurso jau gebėjau įvardyti, kokia yra mano yda; jaučiausi lyg atradusi savo pačios slaptą vardą, kuriuo šaukiamas įšventinamasis.

Neilgai teko verstis įgyta profesija. Per vieną klajonių, kai įstrigau be pinigų dideliame mieste ir dirbau kambarine, pradėjau rašyti knygą. Tai buvo pasakojimas, tinkamas kelionei, skaityti traukinyje, toks, tarsi būčiau rašiusi pati sau. Knyga – vienakąsnis sumuštinis, kurį praryji ilgai nekramtęs, iš sykio.
Sugebėjau atitinkamai susikaupti ir susitelkti, kuriam laikui pavirsdavau milžiniška ausimi, girdinčia viską, kas šlama, aidi, šnara; tolimus balsus, sklindančius iš anapus kažkokios sienos.
Tačiau niekada netapau tikra rašytoja ar – geriau sakyti – autore, nes taip skamba rimčiau. Gyvenimas man visuomet išsprūsdavo. Aptikdavau jo tik ataušusius pėdsakus, kažkokias menkas išnaras. Kai nustatydavau jo poziciją, jis jau būdavo kur kitur. Rasdavau tiktai ženklus, kaip tie įrašai parkų medžiuose: „Čia buvau aš.“ Mano rašliavoje gyvenimas pavirsdavo į neužbaigtas istorijas, haliucinacines poringes, neaiškius motyvus, šmėžuodavo tolumoje iš neįprastų perstumdytų perspektyvų arba skersinių pjūvių – ir sunku būtų daryti kokias nors išvadas apie visumą.
Kiekvienas, kada nors bandęs rašyti romanus, žino, koks tai sunkus triūsas, tai neabejotinai vienas nedėkingiausių būdų dirbti savarankiškai. Reikia visą laiką likti savyje, vienvietėje celėje, visiškoje vienat­vėje. Tai kontroliuojamoji psichozė, paranoja su įkyriąja būsena, įkinkytos į darbą, todėl neturinčios plunksnų, turniūrų ir venecijietiškų kaukių, iš kurių jas atpažįstame, o veikiau perrengtos mėsininkų prijuostėmis ir guminiais botais, su skrodimo peiliu rankoje. Iš šio rašytojiško rūsio matyti tik praeivių kojos, girdėti kulniukų kaukšėjimas. Kartais kas nors stabtels, pasilenks ir dirstelės vidun, tuomet galima pamatyti žmogaus veidą ir net persimesti keliais žodžiais. Tačiau iš tikrųjų protas yra įnikęs į savo žaidimą, kurį žaidžia pats su savimi paskubomis apmestame panoptikume, dėliodamas figūrėles improvizuotoje scenoje – autorius ir personažas, pasakotoja ir skaitytoja, tas, kuris vaizduoja, ir pavaizduotoji; pėdos, batai, kulniukai ir veidai anksčiau ar vėliau taps šio žaidimo dalimi.
Nesigailiu pamėgusi šį ypatingą užsiėmimą – iš manęs nebūtų išėjusi gera psichologė. Nemokėjau aiškinti, iš protų prieblandos ryškinti šeimyninių nuotraukų. Kitų išpažintys – jos dažnai mane vargindavo, turiu tai prisipažinti su liūdesiu. Kalbant atvirai, dažnai būdavau linkusi verčiau apversti mūsų santykį ir pradėti pasakoti jiems apie save. Turėdavau tvardytis, kad nepačiupčiau staiga pacientės už rankovės ir nepertraukčiau jos vidury žodžio: „Negali būti! O aš tą jaučiu visiškai kitaip! Bet ką aš sapnavau! Štai paklausykite...“ Arba: „Ką jūs nutuokiate apie nemigą! Ir jūs tai vadinate panikos priepuoliu? Turbūt juokaujate. Štai mane tai ištiko toks, kad...“
Nemokėjau klausytis. Nepaisydavau ribų, pasiduodavau perkėlimams. Netikėjau statistika ir teorijų verifikacija. Postulatas „Viena asmenybė – vienas žmogus“ man visuomet atrodė pernelyg minimalistinis. Turėjau polinkį abejoti akivaizdžiais dalykais, ginčyti geležinius argumentus – tai buvo įprotis, perversiška smegenų joga, subtilus malonumas patirti vidinį judesį. Įtariai apžiūrinėdavau kiekvieną teiginį, mėgindavau jo skonį po liežuviu ir galų gale, kaip ir tikėjausi, atrasdavau, kad tarp jų nėra autentiškų, visi melagingi, o jų reputacija suklastota. Nenorėjau turėti pastovių pažiūrų, tai būtų nereikalingas bagažas. Diskusijose palaikydavau kartais vieną, kartais kitą pusę – ir žinau, kad mano pašnekovai už tai manęs nemėgo. Buvau liudininkė keisto reiškinio, kuris vykdavo mano galvoje: juo daugiau rasdavau argumentų „už“, tuo daugiau man ateidavo į galvą tų „prieš“, o juo labiau prisirišdavau prie pirmųjų, tuo patrauklesni darydavosi antrieji.
Kaipgi būčiau turėjusi tirti kitus, jei man pačiai sunku buvo išspręsti bet kurį testą. Asmenybės klausimynas, anketa, klausimų stulpeliai ir graduoti atsakymai man atrodė per sunkūs. Greitai pastebėjau šią savo ydą, todėl aukštojoje mokykloje, kai praktikos sumetimais tirdavome vienas kitą, pateikdavau atsitiktinius, iš piršto laužtus atsakymus. Iš to paskui išeidavo keisti profiliai – kreivė, brėžiama koordinačių sistemoje. „Ar tiki, kad geriausias sprendimas yra tas, kurį lengviausia pakeisti?“ Ar tikiu? Koks sprendimas? Pakeisti? Kada? Kodėl lengviausia? „Ar įėjusi į kambarį, esi linkusi užimti vietą veikiau centre nei šone?“ Į kokį kambarį? Kada? Ar kambarys yra tuščias, ar jo pasieniuose stovi raudonos pliušinės kanapos? O langai – koks už jų vaizdas? Klausimas apie knygą: ar norėčiau ją skaityti, užuot ėjusi į priėmimą, ar tai vis dėlto priklauso nuo to, kokia tai knyga ir koks tai priėmimas?
Kas čia per metodologija! Patyliukais daroma prielaida, kad žmogus nepažįsta savęs, tačiau tereikia jam pakišti gudrius klausimus, ir tasai žmogus pats atskleisiąs save. Pats užduosiąs sau klausimą ir pats į jį atsakysiąs. Neapdairiai išduosiąs sau paslaptį, apie kurią nieko nežinąs.
Ir kita prielaida, mirtinai pavojinga, – kad esame pastovūs, o mūsų reakcijos yra nuspėjamos.

 

Sindromas

Mano kelionių istorija tėra istorija apie mano ydą. Mane kamuoja sindromas, kurį be vargo rastume kiekviename klinikinių sindromų atlase ir kuris – kaip teigia specializuota literatūra – tampa vis dažnesnis. Geriausia pasiimti seną (aštuntojo dešimtmečio) „The Clinical Sindromes“ leidimą, tai tam tikra savotiška sindromų enciklopedija. Tiesą sakant, man jis yra nuolatinio įkvėpimo šaltinis. Ar dar kas nors išdrįstų aprašyti žmogų kaip visumą, išsamiai ir objektyviai? Štai ėmė ir pasinaudojo asmenybės samprata? Užsimojo sukurti įtaigią tipologiją? Nemanau. Sindromo sąvoka, kaip čia buvus, tinka kelionių psichologijai. Sindromas yra nedidelis, portatyvinis, nesusietas su bevale teorija, epizodiškas. Juo galima ką nors paaiškinti, o paskui išmesti į šiukšlinę. Vienkartinio naudojimo pažinimo įrankis.
Manojo pavadinimas yra perseveracinės detoksikacijos sindromas. Išvertus į žemišką žmonių kalbą, viso labo reikštų, kad iš esmė tai atkaklus sąmonės grįžimas į tam tikrus įsivaizdavimus ar net kompulsyvus jų ieškojimas. Tai atmaina vadinamojo Niekam tikusio pasaulio sindromo (The Mean World Syndrome), kuris pastaruoju metu gana gerai aprašytas neuropsichologinėje literatūroje kaip ypatingas žiniasklaidos užkratas. Iš esmės tai labai miesčioniška negalia. Pacientas praleidžia ilgas valandas prie televizoriaus, pulteliu ieškodamas tik tų kanalų, per kuriuos rodomos šiurpiausios naujienos: karai, epidemijos ir katastrofos. Prikaustytas matomo vaizdo, jis nebegali atitraukti akių.
Patys simptomai nėra pavojingi ir leidžia gyventi ramiai, jei tik pavyksta išlaikyti blaivią nuovoką. Šis nemalonus negalavimas nėra gydomas, mokslui šiuo atveju užtenka liūdnai konstatuoti patį sindromą. Kai pats savęs išsigandęs pacientas galų gale atsiduria psichiatro kabinete, tas liepia jam kruopščiau rūpintis gyvenimo higiena – atsisakyti kavos ir alkoholio, miegoti gerai išvėdintame kambaryje, padirbėti darže, austi arba megzti.
Mano simptomai pasireiškia tuo, kad mane traukia viskas, kas defektyvu, netobula, ydinga, suaižėję. Mane domina keistos formos, nepavykę kūriniai, aklavietės. Tai, kas turėjo išsivystyti, bet dėl kažkokių priežasčių iki galo neišsivystė; arba kaip tik priešingai – pranoko planą. Viskas, kas nukrypę nuo normos, kieno matmenys pernelyg dideli arba pernelyg maži, kas peraugę ar neužaugę, išsigimėliška ir atgrasu. Formos, kurios nepaiso simetrijos, kurios dauginasi, pučiasi į šonus, leidžia ataugas arba priešingai, redukuoja daugetą iki vieneto. Manęs nedomina įvykiai, kurie kartojasi ir kuriais akylai domisi statistika, tie, kuriuos visi celebruoja su pasitenkinimo kupinomis, familiariomis šypsenomis veiduose. Mano jautrumas yra teratologiškas, monstrofiliškas. Mane nuolat vargina įsitikinimas, kad būtent šičia tikroji būtis prasiveržia į paviršių ir atskleidžia savo prigimtį. Netikėta, atsitiktinė atodanga. Drovus „ups“, kraštelis apatinių iš po nepriekaištingai klostuoto sijono. Metalinis, pasidygėtinas skeletas, ūmai išlendąs iš po aksominio apmušalo; spyruoklės šūvis iš pliušinio fotelio, begėdiškai demaskuojantis bet kokio minkštumo iliuziją.

Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis