Anatolijus Kuznecovas su sūnumi Aleksejumi, 1961 m., Tula. Šeimos archyvo nuotr.

 

1969 m. politinio prieglobsčio Didžiojoje Britanijoje pasiprašęs žymus SSRS rašytojas kyjivietis Anatolijus Kuznecovas (1929–1979) ir jo kūryba sovietų šalyje iškart tapo nepageidaujami. Vis dėlto palaikyti ryšį su mama, gyvenusia Kyjive, lyg ir netrukdyta. Gal dėl to, kad būtų galima stebėti rašytojo nuotaikas? (1972 m. jis pradėjo dirbti radijuje „Svoboda“, vedė antisovietinę autorinę laidą, todėl buvo itin „stebėtinas“.) A. Kuznecovas kone kasdien siuntė mamai atvirukus iš Londono ir paliko labai įdomų aštunto XX a. dešimtmečio Anglijos paveikslą sovietų emigranto akimis. Rašytojo sūnus Aleksejus Kuznecovas (1960–2019) šių atvirukų tekstus sudėjo į knygą „Tarp Grinvičo ir Kurenivkos“ (2002), pridėdamas savo komentarų. Juose, be kitų dalykų, atsiskleidžia kadaise palikto vaiko bandymas užmegzti ryšį su tėvu, kurio nebematė nuo 1969 m., pastangos apmąstyti jo patirtį. 

 

Labas, mama!

Prisimenu, klausei, kaip angliškai arbūzas [ukr. kавун – vert.]. Labai juokingai: „water-melon“. Skamba taip: „voter-melon“. O reiškia „vanduo–melionas“, tai yra tikriausiai „melionas, kuriame daugiau vandens nei meliono!“. Ir tai tikra tiesa, juk arbūzą sudaro 98 procentai vandens!

Bučiuoju! Tolia

 

Ką gi, galu gale viskas susideda iš vandens, net jei jo kiekis kiekviename gamtos kūrinyje skirtingas. Prisiminęs nesenstantį posakį „šiame tekste pernelyg daug vandens“, pagalvojau, kad būna literatūra, kurioje vadinamasis „vanduo“, kaip ir minėtame „voter-melone“, nė kiek nekenkia, kaip sakoma, „bendram reikalui“. Maža to, būtent „vanduo“ ir sudaro visą kūrinio grožį.

 

Labas, mama!

Aš gyvas ir sveikas, man viskas sekasi, namas stovi, abu automobiliai važiuoja, katinai sotūs, sodas skęsta rudens grožyje – ir, o Viešpatie, nieko daugiau man nereikia, garbės žodis.

Stipriai apkabinu! Tolia

 

Pasprukęs iš po mamytės sparnelio šešiolikos, tėvas paskui dažnai lankydavosi Kyjive, jų pirmuosiuose namuose, kurie stovėjo sename ir labai spalvingame Kurenivkos rajone. Tą namą jis paskui detaliai aprašė žymiausiame savo romane „Babyn Jaras“. Atvykęs ten, tėvas imdavo šį tą perstatinėti, įsirengė gyvenamąją daržinėlę, kartą išrausė ir įrengė žeminę, kurioje sėkmingai išgyveno keletą metų. Ne iš skurdo, o šiaip – paklusdamas dar vienam savo charakterio plykstelėjimui. Laikas, kurį jis praleisdavo Kurenivkoje, buvo kupinas kasdienių ginčų ir pykčių su motina. Šie ginčai retai kada tapdavo prielaida rimtiems nesutarimams – ne, jie greičiau tapo neatsiejama dviejų stiprių asmenybių, pripratusių niekam niekur nenusileisti, kasdienybės dalimi.

 

Labas, mama!

Štai tau dar Londono vaizdų. Tu visa tai jau matei, todėl atvirukų užrašų neversiu. Londone pavasaris, šildo saulutė, mes dažnai deginamės balkone, o ir miegame po atviru dangumi – miegmaišiuose: guliu vakare, žiūriu į mėnulį ir prisimenu, kaip mėgdavau miegoti mūsų palėpėje prie langelio.

Stipriai apkabinu ir bučiuoju. Laikykis! Tolia

 

Namas Kurenivkoje labai nesikeitė, nors man sunku apie tai spręsti – pirmą kartą ten atsidūriau 1965 m. Iki 1969-ųjų viešėdavau dažnokai – viskas man ten patiko: ir daržinė, įrengta kaip darbo kabinetas, ir rusiška krosnis, kurią man leisdavo užkurti, nors ir drebėdami, ir palėpė, kurioje stovėjo puikus gultas, o sename krepšyje buvo saugomi svarsčiai; juos pirmomis Kijivo okupacijos dienomis [1941 m. rugsėjo 19–21 d. – vert.] tėvas parsinešė iš tuščios išplėštos krautuvės (šis romano epizodas man ypač artimas – būtent todėl, kad laikiau rankose tuos pačius purvinus svarsčius su ilgainiui nusitrynusiais skaičiais ant šonų).

 

Labas, mama!

Šiandien, atsitiktinai sukinėdamas radijo imtuvo rankenėlę, pagavau Kyjivą ir paklausiau. Daug ką prisiminiau, daug kas taip ryškiai iškilo atmintyje. Ko jau ko, bet likimo monotoniškumu skųstis tikrai netenka, ko tik nemačiau, kur tik galas nenešė, tiksliau, pats grūdausi. Įdomu...

Bučiuoju! Tolia

 

Kiekvienas mano atvažiavimas į tuos namus visada sutapdavo su tėvo atvažiavimu į Kyjivą – gyvenau kitame miesto gale, kitos močiutės namuose, ir mes retai išsiruošdavome paviešėti Kurenivkoje. Tėvas gyveno Tuloje, rašė, važinėjo į Maskvą, gyvendamas tomis dienomis tarp rašytojų madingą gyvenimą, kai palaida bala buvo laikoma laisvo gyvenimo pavyzdžiu, nuo kurio užimdavo kvapą. Motina mokėsi Maskvoje, Literatūros institute, o mane atidavė močiutei į Kyjivą. Gal kam nors toks šeimos gyvenimo paveikslas gali pasirodyti keistas, tačiau man anuomet apie tai susimąstyti netekdavo. Prisimenu tik šventišką pojūtį, kuris užplūsdavo, kai į Kyjivą atvažiuodavo – visada atskirai – motina arba tėvas. Būtent per tuos trumpus tėvo atvažiavimus ir atsidurdavau Kurenivkoje. Laikas, praleistas su tėvu, man visam gyvenimui įstrigo į atmintį kaip labai įdomus ir pilnas nesibaigiančių nuotykių.

 

Kartais galvoju, mama, kad iš vienų mūsų giminėje likimas daug atėmė ir davė mažai gero, o ant manęs išliejo gausybę, tarsi už visus. Kad ir kaip stengčiausi rašyti, tu neįsivaizduoji, kaip gyvenu, arba manai, kad perdedu. O aš, patikėk, visada rašau taip, kaip yra. Išsigalvoti dalykus nepatogu: visada seki, kad nenusišnekėtum. Kam to reikia?! Visiškai tau nemeluoju, mama.

Bučiuoju! Tolia

 

O paskui viskas staiga baigėsi. 1969 m. tėvas išvažiavo į komandiruotę Anglijon ir negrįžo. Liko ten „pasirinkdamas laisvę“, kaip anuomet sakydavo. Mudviejų ryšys, ir taip retas, išvis nutrūko. Žmogui, nesusipažinusiam su politinėmis ir socialinėmis mūsų tuometinės šalies realijomis, nelengva įsivaizduoti, kokia sumaištis kilo jam emigravus, – juk buvo vienas iš žymiausių savo laiko rašytojų, vienas iš tuo metu madingos „išpažintinės prozos“ lyderių; trenkė toks perkūnas, kad mažai niekam nepasirodė.

 

Labas, mama!

Kalbant apie Šekspyrą. Gyveno seniai, rašė pjeses tam, kad publikai būtų įdomu ir kad ji veržtųsi į teatrą mokėdama už bilietus, o ne dėl garbės. Paskui jis pats nepasirūpino, kiti irgi, – tad biografija jo neaiški. Vieni mano, kad jis buvo teatro savininkas ir tuo pačiu metu rašė pjeses (kad Šekspyras buvo teatro savininkas – faktas). Kiti įtaria, kad pjeses rašė kažkoks aktorius, o šlovė atiteko šeimininkui. Išsiaiškink dabar, kad geras!

Bučiuoju! Tolia

 

Tai, kad mano tėvas išvyko į komandiruotę, taip sakant, po „kovos ir šlovės vietas“, – tik ne savos šlovės, o lenininės, teikė situacijai ypatingo pikantiškumo. Jis pareiškė, kad rašo romaną apie vieną iš ankstyvųjų RSDRP suvažiavimų Londone^* ir kad jam būtina aplankyti tas vietas, kuriose vyko aprašomi įvykiai, pastovėti prie Karlo Marxo kapo Haigeito kapinėse, padirbėti Britanijos muziejaus bibliotekoje, kur savo laiku uoliai darbavosi Leninas, žodžiu – „pajusti atmosferą“. Artėjo 100-osios proletarinės revoliucijos vado metinės, tad pažangus sovietinis rašytojas buvo noriai komandiruotas į Britanijos sostinę, kurioje jis tuojau pat išsisuko nuo savo „globėjo“ ir paprašė politinio prieglobsčio.

 

Labas, mama!

Gaunu visus tavo laiškus ir skaitau vis iš naujo, viskas labai įdomu. Ryškiai matau tavo kambarį, namą, buitį, tarsi dirbčiau kartu su tavimi. Ačiū, geri laiškai, rašyk dažniau!

Bučiuoju! Tolia

 

Paskutinį atvirlaiškį tėvas atsiuntė ant voko nurodęs mano vardą ir mano motinos pavardę – „Aleksejui Marčenko“. Jis manė, kad aš pasikeičiau pavardę. Vis dėlto Anatolijus Kuznecovas buvo gerai informuotas apie šalies, kurią paliko, realijas... Greitai jis išvis nustojo rašyti, ir mūsų ryšys nutrūko. Kaip paskui paaiškėjo – visiems laikams.

 

Labas, mama!

Man viskas gerai. Vėl lankiausi Oksforde, štai atvirukas iš ten. Kaip būtų gerai, jei Alioša [rašytojo sūnus – vert.] užaugęs patektų į Oksfordą!.. Tavo laiškus gaunu.

Bučiuoju! Tolia

 

Paaiškėjo, kad, nors tėvas metė grožinę literatūrą ir užsiėmė radijo publicistika, jo talentas laiškuose prasiverždavo visiškai netikėtu būdu. Juk išpažintinis jo laiškų stilius (jei vartotume šį literatūros terminą) niekur nedingo, todėl, nevaržomas jokio žanro, cenzūros ir kitų rašymo konvencijų, laiškuose jis paliko ypač įdomų rusų rašytojo emigranto akimis pamatytą Anglijos paveikslą.

 

Labas, mama!

Klausei, kaip Anglijoje elgiasi jaunimas. Žinai, man jie patinka. Mandagūs, išauklėti, linksmi. Absoliuti pagarba seniems žmonėms. Kalba, kad Amerikoje jaunimas labiau pasileidęs. Tačiau Anglijoje to dar nėra – labai stiprios angliškos „ledi“ ir „džentelmenų“ tradicijos.

Bučiuoju! Tolia

 

Labas, mama!

Šitame atviruke – škotės nacionaliniais kostiumais. Kaip kas nori, taip tas vaikšto. Tu klausi, ar anglės dažosi plaukus. Juk moterys visame pasaulyje vienodos: tamsiaplaukės nori būti rusvaplaukėmis, o blondinės dažosi tamsiai. Dabar dažai tokie, kad neatskirsi: natūralūs plaukai ar dažyti. Dažosi! Tačiau madingos spalvos nėra. Visos – įvairiaspalvės, įvairiais atžvilgiais.

Bučiuoju! Tolia

 

Vis dėlto, skaitydamas tėvo atvirukus, nuolat pagaunu save galvojantį, kad juose vyksta tam tikras „atradimas“ – ne Amerikos, žinoma, bet Anglijos. Juk Marijai Fiodorovnai [rašytojo mamai – vert.], – o galbūt ir tiems bevardžiams cenzoriais, kurie godžiai skaitinėjo atvirukus, – paprastos buitinės detalės tapdavo žiniomis iš kažin kokio absoliučiai nepažįstamo pasaulio. Ir toks paprastas faktas, kad visos moterys pasaulyje mėgsta dažytis plaukus, tapdavo nepaprastai reikšmingas: paaiškėdavo, kad „tas“ pasaulis su „šiuo“ yra visiškai palyginamas, kad ten gyvena tokie patys paprasti žmonės, kad škotų merginos iš atviruko su gražiomis klostytomis suknelėmis ir kailinėmis striukelėmis be galo simpatiškos, tereikia vietoj jų įsivaizduoti ukrainiečių merginas [komentarų autorius šį žodį rašo ukrainietiškai, „дивчин“ – vert.] tautiniais kostiumais – skirsis tik drabužių detalės. Kitaip sakant, paprastam sovietiniam žmogui toks žvilgsnis į pasaulį buvo tikra katastrofa, sovietų šalies propagandos rūpestingai sukurto pasaulio jo sąmonėje žlugimas. Dar kartą tenka nustebti, kad uolūs, bet greičiausiai kvailoki cenzoriai į tokias subtilybes neįsigilino ir laiškai adresatą pasiekdavo.

 

Labas, mama!

Tu talentingas žmogus, ir net neįsivaizduoji, kokie įdomūs man tavo laiškai. Būtent: atvažiavo Stepanas, nuėjo silkių, pjovėme guobą, turim vargo su katinu... Būtent tai ir yra gyvenimas. Pripažįstu – „vienas nulis“ tavo naudai, t. y. tavo laiškai laimi prieš mano menkus atvirukus. A-čiū!!! Skaitau juos daugybę kartų ir tarsi atsiduriu namie.

Bučiuoju! Tolia

 

Štai ir visas įvadas. Toliau prasideda patys laiškai, tiksliau – atvirukai, įprasčiausios pašto kortelės, ant kurių kartais vos keletas eilučių. Žinoma, būtų gerai jas čia parodyti, – dažnai tėvas aprašinėdavo tai, kas pavaizduota atviruke. Pabandysiu padėti.

(Kam padėti? Tėvui? Skaitytojui? Ar pačiam sau?..)

 

* Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos antrasis suvažiavimas 1903 m. turėjo vykti Briuselyje, tačiau valdžia neleido jo surengti, tada delegatai persikėlė į Londoną (vert. past.).

 

Iš rusų kalbos vertė Zigmas Vitkus