Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (16)

Sausio 9 d.

Baltarusija

Nėra patenkintų sveikatos apsaugos sistema – kasdien keiksnojam ir mes, ir teisėtai pasipiktinę pacientai, ir bejėgiai administratoriai, negalėdami nei prisitaikyti prie jos patys, nei sklandžiai pritaikyti ją savo darbui.

Noras dirbti pagal pašaukimą niekur neprapuolė, o kliuvinių daugėja. Konkursas studijuoti mediciną nemažėja. Jokios logikos nematau, bet faktai tokie.

Sistema griozdiška, neveikianti ir žalinga. Kas tik bando keisti, subjauroja dar labiau.


Sausio 15 d.

Akys

Kai kurias bendradarbes matau tik su kauke ir beforme specialiąja apranga. Gatvėje sutiktos sveikinasi pirmos, numanydamos, kad nepažinsiu, gal net ne pirmąkart. Atsakau į pasveikinimą apstulbęs ir ilgokai mąstau. Kas čia tokia? Kur girdėtas balsas? Kai kurios darbe paskui šaiposi, kad nepažįstu ar ignoruoju. Labai jau nebenarsus, kai su žmona, sako, nebepažįstu, įsivaizdinu ar ką.

Akys visada gražios, tik makiažas skiriasi, ir tas pats draudžiamas operacinėje. Kam ta aseptika, jei mirksint glaistas į žaizdą byra?

Net ir žiūrėdamas vien į akis stebiu, kaip keičiasi kolegės. Antai viena, dar būdama moksleivė, slėpė, jos manymu, negražų veidą ir beveik niekur nesirodė be kaukės, tuo metu medžiaginės. Puikiai dirbo prisidurdama prie menkų šeimos pajamų, subrendo ir kaip specialistė, ir kaip gražuolė. Tai suvokusi ištekėjo, o kaukę numetė visiems laikams, net operacinės ar tvarstomojo vengė, kad tik nereikėtų kaukės užsirišti.

Daugeliui viena kita raukšlelė apie akis – vieni niekai, nes žvilgsnyje valiūkiškas jaunystės siautulys nemąžta niekaip.

Arba jau kitos akys smerkia aplinkinius, niekada ir nesupratusius – už ką.

Kai kurių akys klajoja prigesę neviltyje. Skyrybos, ligoti namiškiai, o čia dar aš su savo kvaila operacija vidury nakties.

Dažnai akys pasako, kada porinti kvailystes ir kada laikas užsičiaupti.

O štai visai kitokia kaukė, net jos priešingybė.

Vieną kolegė atvyko pas mus dirbti ir prisistačiusi nustebo, kad keistai apžiūrinėju. Iki šiol matėmės porą sykių pirtyje po mokslinės konferencijos, tad apsirengusią vos pažinau.

 

Artūro Milašausko nuotraukos

 


Sausio 16 d.

Natos

Muzikos mokyklą lankė lepūnėliai, mamūnėliai ir ligoti ištižėliai. Normalūs vaikai laipiojo tvoromis, spardė futbolo kamuolį ir gurino nosis be jokių „atsiprašau“.

Kas ten gero? Smičiumi imituoti lentpjūvę arba skalambyti pianinu tarsi vinimi į smegenis? Žvygauti vos pakeliamu akordeonu? Baigti „pedagoškę“ ir dėstyti muziką, į kurią niekas rimtai nežiūri? Vadovauti chorui, kurio niekas nenori lankyti?

Vaikystėje dainavau chore, galbūt priėmė dėl skaičiaus, juk nei balsu, nei klausa neišsiskyriau. Jau ūgtelėjusio į chorą nebepriėmė, – išgudrėjau ir atrankoje tyčia nepataikiau į natą. Be reikalo persistengiau – mutavus balsui, nebesugebėjau ir tyčia pataikyti. Vidine klausa puikiausiai atkuriu melodiją, o balsas svyrinėja šalia jos, neklauso nė kiek.

Pabimbę alaus mes, šaunūs vaikinai, užplėšdavom ką nors liaudiška ir paprasta, o įsilingavę griebdavomės net polifonijos: vieni traukdavom gaidžiais, kiti – ožiais.

Nesmagiai jausdamasis prisipažįstu – „Tautišką giesmę“ labiau žiopčioju, negu giedu. Nemalonu, kai žmonės iškilmingu momentu pasidygėję atsisuka ir varsto smerkiančiais žvilgsniais.

Dabar, rimtai pamėgęs muziką, jaučiuosi beraštis. Kliūva terminai. Žodynas ir enciklopedija – nieko gero, nes perskaitytų sąvokų neatpažįstu. Klausydamasis neskiriu tonacijų, bet nuotaika dėl to dar nesubjūra. Bosinės partijos net negirdžiu, o jei nėra – ir nepasigendu. Kažin ar skiriu obojaus garsą nuo klarneto. Dažnai įterpiu muzikos terminų, kurių prasmės nežinau, o pašnekovai veikiausiai tyliai šaiposi iš manęs. Darausi panašus į šarlataną, labai išmanantį mediciną, bet tik ne jos pagrindus, ir nesuvokiantį, kas čia ne taip.


Sausio 17 d.

Moratoriumas

Muzika – nebepakeliama našta ir priklausomybė, kaip alkoholis ar tabakas. Reikia kasdien ir po daug. Pašaukimo, supratimo ir talento jokio. Aprimo naujienų troškulys, nesuskumbu jų perklausyti, susigaudyti, kas prie ko, ir dar autoritetingai apginti savo apgailėtinos nuomonės.

Muzika nepadarė manęs geresnio, tobulesnio ar jautresnio. Kartkartėmis gal pataisė nuotaiką, atstatė darbo ritmą, įkvėpė taurių minčių. Naivi iliuzija – įkvėpimas aplanko netikėtai ir be triukšmo. Daug lengviau susikaupti ar susiimti, kai neblaško muzika, tegu ir pati nuostabiausia.

Ištryniau muzikos kanalų prieigas, tinklalaides ir radijo stotis. Ausines sukroviau į stalčių. Garso kolonėles sustūmiau prie sienos, kad netrukdytų praeiti. Įrašus sukėliau į išorinį diską, kad nepražūtų.

Visada pasirengęs prie jų grįžti, kada tik panorėsiu. Kas toliau?

O dabar – tylos moratoriumas.

Dar nenusprendžiau – trims ar šešiems mėnesiams. Po mėnesio pasakysiu tiksliau. Veikiau po savaitės. Gal net rytoj.


Sausio 18 d.

Tyla

Jau vėl girdžiu kasamą sniegą. Platūs mediniai kastuvai puikiai rezonuoja ir sustiprina garsą, skambantį po visus kvartalo užkampius it gelžbetoninėje gitaroje.

Kaimynas kvėptelėjo tyro oro balkone, išpešė paskutinį dūmą tarp svylančių pirštų ir sviedė nuorūką. Nubrėžusi raudoną puslankį pūkštelėjo į sniegą, bet nesušnypštė. Ne taip kaip visos. Veikiausiai kontrabandinė.

Žvaliai burgzdami dūmija seni opeliai. Gaspadoriai vos girdimai brūžina apšalusius stiklus.

Trinktelėjo šiukšlių konteinerio dangtis. Atsiduso autobuso durų hidraulika. Čerkštelėjo bilietų žymek­lis.

Tyla be muzikos – ne tokia jau slegianti.

 

Artūro Milašausko nuotraukos
Artūro Milašausko nuotraukos

 


Sausio 19 d.

Repas

Savotiška abstinencija. Kaulų nelaužo kaip heroino dozės laukiant, bet vis dėlto...

Kai kurie garsai jau šaižūs, nemalonūs. Nugirsta muzika prasta, įrašai nekokybiški, nors ausis užsikišk. Neužsikaišau taip jau pabrėžtinai. Irgi artistas, mat, atsirado. Kenčiu patyliukais, ir tiek.

Sportuojant muzikos fonas tinka. Su ritminga muzika pastangos vaisingesnės, bet štai pasigirsta lietuviškas repas, ir rankos nusvyra.

Mane tardantis enkavedistas nebūtinai turėtų svilinti padus ar sukioti sąvaržėlę po nagu. Kankinti sektųsi ir lietuvišku repu. Pasiklausęs porą minučių klykdamas išduočiau draugus, Tėvynę ir įsitikinimus. Už lietuvišką baisesnis nebent rusiškas repas, bet neguldyčiau galvos: reikia įdėmiai pasiklausyti ir palyginti. Tam, suprantama, taikos metais neturiu jėgų.


Sausio 20 d.

Būgnininkas

Kam reikalinga muzika – atsakymo nerandu. Pasaulyje muzikos garsų nėra. Virtuozai bando pamėgdžioti, ką išgirdę gamtoje, bet gal tik dėl juoko.

Koncertų ritualai nekintantys. Tyla – dar ne toks senas įprotis klausantis, kaip ir aplodismentai pasiklausius, tik apmaudu, kai dirigentas spaudžia ranką pirmam smuikui, kuris žiūrovus migdo, bet nepaspaudžia būgnininkui, kuris pažadina.


Sausio 21 d.

Omikronas

Plaunu rankas prieš operaciją, žiūriu pro langelį – neatpažįstu personalo. Supainiojau operacinę, pamanau. Arba maniškę operaciją perkėlė kitur. Atsitraukiu, pasitikslinu numerį prie durų: mūsų operacinė, mieloji Šeštoji, tikrai ta. Pasistiebęs užmetu akį į inst­rumentų staliuką – geležiukai irgi mūsiškiai, kraujagysliniai, plonais žabtais, grakštūs, dailiai surikiuoti. Įeinu pro duris. Rengiuosi sterilią aprangą, o dalykiniame šurmulyje išgirstu jau nebe iki gyvo kaulo įkyrėjusius 8 dešimtmečio hitus, o šiuolaikinius lietuviškus. Ne repas, bet ir ne ką geriau. Nekomentuoju nieko, nes brigada visiškai nauja, surinkta iš visur, kur tik pakliuvo, nerimauja nežinioje. Pašmaikštavimus, kurie ant liežuvio galo, atidedu pabaigai, jei dar atsiminsiu. Tegu klausosi muzikos tokios, kokios tik nori, kad tik nesinervintų ir suprastų mano komandas.

Klausiu: „O kur mūsiškės?“

„Omikronas išguldė“, – sako.

Nupūtė visas per vieną dieną.