Kovo 25 d.

Visą rytą vaikštinėjau po Vieux Carré. Žinoma, apie architektūrą čia nėra ko šnekėti, tačiau egzotikos nestinga. Mačiau vietą, kur būdavo vergų aukcio­nai; antrosios Saltyčichos¹ – LaLaurie namus; prancūzų turgų, kuriame lankydavosi Whitmanas. Ragavau kreolų valgius – gumbo ir raudonas pupas. Suradau net tramvajų „Desire“².

Buvau keturiuose muziejuose. Pontalba House demonstruoja maždaug St. Claire’o buitį iš „Dėdės Tomo trobelės“; Madame John’s Legacy – ankstesnę ir kuklesnę, ispaniškai prancūzišką; Cabildo rodo painią krašto istoriją ir Mississippi laivybą (labai efektinga vėliavų salė); įdomiausias Presbytère muziejus, kuriame esama visko po truputį –­ Mardi Gras³ kostiumų, Audubono⁴ paukščių graviūrų, šio to iš džiazo praeities, Morphy⁵ šachmatų lenta (su nuvirtusiu karalium), žaislų, lėlių namų, secesinės keramikos, madų nuo Napoleono ligi mūsų, kreolų aristokratų portretų...

Po tų muziejų ir pasivaikščiojimų imi suprasti, kad miestas vis dėlto neeilinis. Yra tai, kas miestui būtina, – daug skirtingų sluoksnių. Kolonijinė skylė, o tradicijų prisirinkusi tiek, kad dažną Europos vietovę pralenkia. Gatvės gyvenimas irgi europiškas – muzikantai, dailininkai Jackson Square.

Vėliau dar apvažiavau likusias New Orleano dalis turistiniu autobusu (ligi pat Lake Pontchartrain su tiltu, kuris toks ilgas, kad šiurpas eina per nugarą). Stebėtini parkai ir aristokratiškos vilos universitetų rajone. Vėl literatūra – „Gone with the Wind“⁶, „All the King’s Men“⁷. Neprasčiau už Kaliforniją; tik viskas tingu, tvanku, stačiai tropiška. Violetinės gėlės, juodos plaštakės. Vietomis nejaukių, sausų kapinių plotai.

Čia daug pilietinio karo reminiscencijų. Tai Lee⁸ paminklas, tai konfederatų povandeninė valtis. Cabildo muziejuje netgi butelis vyno, kurį Jeffersonas Davisas⁹ padovanojo vienai damai, kad jį atkimštų susilaukusi pirmojo vaiko; bet dama liko be vaikų ir butelio neatkimšo. Labai jau tas butelis simboliškas. Gal net per stipriai.
Išdidūs Pietūs, nugrimzdę žemiau jūros lygio.

Vakare vėl einu į negrišką, bordelių ir restauruotos muzikos pilną cent­rą; gyvybė, ką besakyti, tenai. Džiazo nėra labai daug, jis tik Bourbon gatvėje ir tik keliuose kvartaluose. Šalia kvartalai, kur net pro atviras duris matyti šokančios nuogos merginos; o Royal ar Dauphine gatvėse, už kampo – gili provinciališka tyla. Tačiau anie pora „blokų“ skambėte skamba. Gal dešimt stilių –­ dixieland, tuxedo ar dar kiti, apie kuriuos nesu net girdėjęs. Vienoje vietoje negras visai afrikietiškai daužo būgnus, kitoje prakaituoja nejauni, akiniuoti baltieji muzikantai. Įdomiausias Preservation Hall, į kurį su didele minia ilgai žiūrėjau pro langą. Groja stambūs, pražilę negrai, lyg ir neskubėdami, iš dyko buvimo, bet publiką, sėdinčią ant grindų, o ir mus, pašalinius žiūrovus, elektrizuoja. Kai pakyla ir atlieka savo partiją saksofonistas, kitas muzikantas dirsteli pro langą ir apsikeičia gestais su negrais gatvėje; šie irgi gestikuliuoja – rodo pasitenkinimą. Sausa ir liesa, juoda ranka liečia tai lėkštes, tai tambūriną; ji, sakytum, visai savarankiška, nepriklauso nuo šeimininko valios.

Kovo 26 d.

Dar šiek tiek New Orleano: Canal Street, simpatinga Esplanada; pora kiemelių, pora garsių restoranų (tik iš lauko). Restoranų meniu žadina smalsumą, tačiau kainos jį kiek sumažina. Gal kada atvažiuosiu šičia su draugais ir su kokiais šešiais šimtais dolerių.

Užėjau į gamtos muziejų, kuris nė trupučio nesiskiria nuo analogiško muziejaus kuriame nors tarybiniame srities centre; eksponatai, žinoma, kiti, bet irgi negausūs, apdulkėję ir nutriušę. Tiesa, yra ir viena retenybė – karvelis keliautojas.

Po to – lėktuvas į Puerto Rico. Skridimo tik trys valandos, bet pakilęs bemaž vidurdienį, atvyksti vėlokai vakare. Mačiau iš viršaus Mississippi deltą, kurią norėtųsi sulyginti su ana vakarykšte negro plaštaka ant tambūrino (tiesa, gal tai ir pigokas palyginimas). Perskridome Floridą. Kuba ir Haiti, deja, buvo debesyse.

 

Kovo 27 d.

San Juan. Čia jau tikri tropikai, labiau negu Havajuose: drėgnas, varginantis karštis. Miesto kurortinė dalis – toks pat komercinis rojus, kaip ir Honolulu, užtat senamiestis puikus. Visiškai europietiškas (o gal taip atrodo Pietų Amerika?). Spalvingas, švarus, lengvai nuteikiąs; kontrastas su purvinu New Orleanu toks didelis, jog net aiktelėji. Apėjau gal pusę to senamiesčio ir suvalgiau pirmarūšius pietus baskų restorane. Buvau, žinoma, El Morro, laipiojau po visus bastionus, žiūrėjau, kaip švirkščia tarp akmenų į viršų ir siūbuoja koraliniuose dubenyse žalsvas Atlanto vanduo. Visur senamiestyje prikaišiota mažyčių simpatiškų muziejukų; ekspozicijos itin kultūringos, ko apie New Orleaną nepasakysi.

Šit, sakysime, indėnų palikimas: keisti akmeniniai kūgiai su groteskiškų siaubūnų veidais, visiškai nežinoma, neišpopuliarinta, o gana svari civilizacija. Kitoje vietoje religinės skulptūros rinkinėlis – maždaug lietuviški „dievukai“, tik primityvesni. Sena vaistinė, joje įdomus frenologinis galvos modelis, kokio niekuomet nesu matęs. Adolfo de Hostos muziejuje labai gera egiptiečių meno parodėlė. Viso ko viršūnė –­ Casa Blanca muziejus: stebuklingai gražūs, atviri, vėjo ir jūros perpučiami, pilni žalumos ir senų ispaniškų paveikslų namai, kokiuose gyveno konkistadorų anūkai – senieji Vest Indijos kolonistai.

O Pablo Casalso namuose mačiau ir girdėjau jį patį – videojuostoje, grojantį Schumanną. Ar sulauks tokių namų Rostropovičius – mūsiškis ir gal visais atžvilgiais neblogesnis už Casalsą?

Nuostabus miestas. Tvirtovių sienos, akinančiai balti vienuolynai ir bažnyčios; laiptai, ant kurių sėdi puertorikietės su negrais. Guayacán¹⁰ ir palmės; augmenija po New Orleano irgi pritrenkia. Gatvelės pavadintos Saulės, Mėnulio, Kristaus, šventųjų vardais, o jų perspektyvose nuolat blykčioja jūra.

Tą žemę Kolumbas Amerikoje rado vieną iš pirmųjų, ir ji, ko gero, taip ir nevirto Amerika. Net prijungimas prie JAV nieko nepadėjo, kas, tiesą sakant, yra neįtikėtinas žygdarbis.

N. B. Pasirašyta Egipto–Izraelio taika. Mekleris ją vadina „nereikšmingu Carterio priešrinkiminiu triuku“; o man vis dėlto atrodo, jog Carteris su Zbignievu [Brzezińskiu] per kelis pastaruosius mėnesius neblogai „išfaulavo“ TSRS bent poroje frontų. Be to, griūva Idi Aminas. Пустячок, а приятно¹¹.

 

Kovo 28 d.

Šiandien tik viena ekskursija – į „Bacardi“ romo varyklą. Pirmąsyk gyvenime mačiau konvejerį; jis nuteikia nelabai linksmai. Firma dovanų dalina kokteilius. Bet gal vienintelis dalykas, kuris tikrai atperka tą ekskursiją – įstabi San Juano panorama iš anapus įlankos.

Laikraščiuose žinia – serga Lionia Brežnevas; ir, ko gero, rimtai. Gal sulauksime „naujos politinės realybės“. Jį neabejotinai turėjo paveikti pastarojo meto įvykiai. Chruščiovas prakišo Kiniją, o Brežnevas Artimuosius Rytus; kitas, matyt, prakiš Vietnamą ir Kubą, o toliau viskas eis greičiau.

 

Kovo 29 d.

Lankiausi Ponce – kitame salos pakraštyje. Kelias skersai salą gana gražus: iš pradžių vešlūs tropikai, ryškiai raudonais žiedais apiberti medžiai, tamsžaliai kalnai, grimztą rūke ir lietuje; paskui iš karto gerokai sausesnis regionas ir lėkštas Karibų jūros paviršius. Ta jūra daug ramesnė už Atlantą, primena Kuršių marias ar šiaip kokią lagūną. Ponce mieste jau niekas nekalba angliškai. Gryniausias Coralio iš O’Henry knygos [„Karaliai ir kopūstai“]. Centre provinciališka bažnyčia ir juokingi, rėkiančiomis spalvomis dažyti gaisrininkų namai; čia pat fontanas, vietinių herojų stovylos – бравая эстетика¹², nėr ką sakyt. Šiaip miestelis vargingas – vien mediniai namiūkščiai su balkonėliais. Gatvėse nieko nematyti, išskyrus neg­rus ir mulatus. Užtat kiek nuošaliau apie tuziną baltų vilų ir gana pritrenkiantis meno muziejus. Pritrenkiantis gal labiau iš lauko negu viduje: rodomos daugmaž visos mokyklos, bet paveikslai antraeiliai ir dažnai įtartino autentiškumo. Yra Velázquezas, Ribera, Delacroix, pora nyderlandų. Įdomiausias bene kambarys, kur priešais pakabinti Burne’as Jonesas¹³ ir... Makovskis¹⁴ (kažkokia puošni carų gyvenimo scena). Beje, visai neblogi vietiniai Puerto Rico tapytojai ir skulptoriai. Šiaip ar taip, Vilniuje ar Kaune panašių muziejų neturime ir neturėsime (nebent naujoji Žilinsko kolekcija, kurios iš esmės nemačiau). O čia nei Vilnius, nei Kaunas, veikiau Veliuona, truputį išaugusi ir pasipūtusi – tokia ji galėtų prisisapnuoti nepriklausomybės laikų viršaičiui.

Kaip ir Havajai – tik dar labiau – Puer­to Rico primena tarybinę pakraščio respubliką. Separatizmas krinta į akis. Už San Juano ribų net visai nebėra angliškų užrašų. Atstumai skaičiuojami ne myliomis, o kilometrais. Knygynų languose – vietinės poezijos antologijos ir panašūs dalykai. Kažin, ar Hondūras su Nicaragua labai skiriasi nuo Ponce.

 

Kovo 30 d.

Labai simpatingas rajonas ties Šv. Jono vartais: grandioziška siena ir vertikali gatvelė. Į sieną dūžta vilnys (šiandien beveik uraganas). Senamiestyje vėjas ne taip vargina, bet apie mano viešbutį jis tiesiog nepakeliamas. Beje, uraganas (kaip ir kanibalas) – grynai čionykštė sąvoka, pats žodis atėjęs iš vietinių indėnų kalbos. Kitos dvi čionykštės sąvokos – flibustjeras ir romas.

Aplankiau titanišką San Cristobalo fortą ir kokį penketą liliputiškų muziejėlių: jūrų, knygų, architektūros, Puerto Rico meno, XIX amžiaus buities... Visi jie itin malonūs.

Menininkai, tiesa, mėgdžioja meksikiečius (ir kubiečius), nors turi šiokio tokio savitumo, ypač skulptūra. Efektingas kažkieno stambus paveikslas „Besišukuojanti mergytė“ (ne mergaitė, o būtent 6–7 metų mergytė, bet labai monumentali).

Fortaleza ir jos sodai. Gobelenai su Kolumbo karavela ir indėnu tenykščiame patio. Kastilijos, Leono, Aragono herbai. Vietomis paminklai – čia karalienė Izabelė, čia Miranda¹⁵ (pastarasis, tiesa, nepagarbiai išdažytas gatvės juokdarių).

Šalis saugo savo originalumą ne blogiau už Estiją arba Armėniją. Prob­lemos, žinoma, kitos. Bet vargu ar leng­viau priešintis mass culture negu tarybų valdžiai. Netgi panaudojant tą mass culture (kaip, beje, panaudojama ir tarybų valdžia).

 

Kovo 31 d.

Nedideliu lėktuvėliu į St. Thomas. Atskridus du efektingi reginiai. Uoste jau antra diena dega didžiulis keleivinis laivas: žmonių aukų nėra, bet visa akvatorija pilna dūmų. Kažkaip persekioja mane ugnis šitoje kelionėje. Ant­rasis reginys visiškai kito masto: graži vietinė mergina su beždžione ant peties.

Salos „sostinė“ Charlotte-Amalie – beveik vienų negrų gyvenamas miestelis, iš esmės tolygus dideliam turgui. Yra šiokių tokių įžymybių, bet nereikšmingų kaip paprastai kurortuose. Svarbiausioji – bene Camille’io Pissarro gimtieji namai. Užtat peizažai šičia stebėtini. Panorama nuo Drake’s Seat pranoksta visa, ką mačiau Havajuose. Melsvos salelės žaliame okeane, absoliuti tuštuma ir tyla, tarsi įdubęs vandens paviršius. Nuo čia netoli ir „lobių sala“, apie kurią skaityta vaikystėje, ir Guadeloupe, kur gimė St. Johnas Perse’as¹⁶, ir Martinique su savo ugnikalniu. Viešpats atvedė mane ir šičia.

Buvau vadinamajame Koralų pasaulyje – povandeninėje observatorijoje. Žuvys visais atžvilgiais nejaukios: barakudų dantys kelia šiurpą, žuvys-trimitai primena mažus krokodilus, „needle-fishes“¹⁷ atrodo it metaliniai plėšrūs robotukai. Iš viso – grynai „science-fiction universe“¹⁸. Net maudytis po to nelabai norisi. Vis dėlto išsimaudžiau nuostabiai gražiame gretimame pliaže, kuriame kaitinosi keli negrai, garbiniuoti tarsi Naujosios Gvinėjos papuasai. Lengva buvo įsivaizduoti, kad esi Miklucho-Maklajus¹⁹.

 

¹ Rusų XVIII a. dvarininkė, pasižymėjusi sadizmu.
² „Geismų tramvajus“, pagal kurį pavadinta Tennessee Williamso drama.
³ Pranc. Užgavėnės.
⁴ Johnas Jamesas Audubonas (1785–1851) – amerikiečių gamtininkas.
⁵ Paulas Morphy (1837–1884) – amerikiečių šachmatininkas.
⁶ „Vėjo nublokšti“ – Margaret Mitchell romanas.
⁷ „Visa karaliaus kariauna“ – Roberto Penno Warreno romanas.
⁸ Robertas E. Lee (1807–1870) – generolas, pietiečių vadas per pilietinį karą.
⁹ Jeffersonas Davisas (1808–1889) – Pietinių valstijų prezidentas per pilietinį karą.
¹⁰ Tropikiniai medžiai.
¹¹ Rus. Menkniekis, o malonu.
¹² Rus. Šauni estetika.
¹³ Edwardas Burne’as Jonesas (1833–1898) – anglų tapytojas prerafaelitas.
¹⁴ Konstantinas Makovskis (1839–1915) – rusų akademinis dailininkas.
¹⁵ Francisco de Miranda (1750–1816) – Lotynų Amerikos revoliucionierius.
¹⁶ St. Johnas Perse’as (1887–1975) – prancūzų poetas.
¹⁷ Angl. Adatžuvės.
¹⁸ Angl. Mokslinės fantastikos pasaulis.
¹⁹ Nikolajus Miklucho-Maklajus (1846–1888) –­ rusų etnografas, Naujosios Gvinėjos tyrinėtojas.