Balandžio 15 d.

Gaiva

Gaiviai dvelkia miesto centras. Dyzelių dūmai išrūko ir prisiplojo prie pėsčiųjų perėjos. Krosnis kurti miestelėnams nesiseka: slėgis žemas, kaminai netraukia. Pamaniau, tokį rytmetį geriau pasukti į užmiestį, pasikarstyti po nežinomus kanjonus, pagerbti didvyrių memorialus, užsukti į paslaptingą pilį.

Naktį palyta. Dviračių takas tai šen, tai ten nutrūksta, kai kur net apsemtas. Vanduo drumzlinas, duobės nematyti, priekinis ratas įkliūva į povandeninius spąstus, netikėtai drebiuosi veidu į Aukštaitijos sostinės purvyną su visa giedra nuotaika, tik šį kartą kaulų nesusilaužau, o ir dviratis dar važiuoja.

Darbe kabinetą pasiekiau murzinas kaip šernas aplenkdamas viešus koridorius. Vingiuodamas tarnybinių rūsių prieblandoje prasilenkiau su išeinančia naktine pamaina ir atsukęs sausąjį šoną maloniai šypsojausi įkandin.

Velykų gramatika:

Balandžio 16 d., šeštadienis

Liepiamoji nuosaka

Balandžio 17 d., sekmadienis

Tiesioginė nuosaka

Balandžio 18 d., pirmadienis

Tariamoji nuosaka

 

Artūro Milašausko nuotrauka

 

Balandžio 26 d.

Akcentas

Na štai pagaliau lengviau atsikvėpiau. Pradėsiu gydyti pabėgėlius. Ne tas pats, kaip sužeistuosius fronte, bet vis šiek tiek naudos iš manęs. Pasiryžimas niekur nedingo. Sukrauta kuprinė – taip pat.

Nekantraudamas laukiau pirmosios pacientės.

Atvyko, aiškus dalykas, pažeidusi visas registracijos taisykles. Atleistina, juk jaudinasi svetimame krašte. Nežino tvarkos. Aš ir pats nelabai žinau.

Suprantama, pasiteiravo, ar gali bendrauti rusiškai. Žinoma žinoma, padrąsinau.

Rusiškai trata it kulkosvaidis. Gimtoji kalba, supratau. Akcentas neatpažįstamas. Mano ausyse dar iš senų prisiminimų tebeskamba aiški leningradiečių tarsena, abejingai įsakmi maskviečių intonacija ar daininga Pavolgio tarmė. Negirdžiu nieko panašaus, bet dabar ne kalbininkystė rūpi, aiškinamės bėdas.

Negražios kojos, sako. Dukart operuotos.

Apžiūriu. Kojos kaip kojos, tiktai sveikos. Operacijos, mano supratimu, nei pakenkė, nei, pacientės manymu, padėjo.

Chirurgai, matau, pasidavė rankų niežuliui. Operacija paprasta, nekomplikuota, beveik visada pasiseka. Tik nereikalinga. Jokios naudos. Teisingiau būtų buvę galvas išoperuoti – ir chirurgui, ir pacientei. Ypač chirurgui.

Kas padaryta, nebepakeisiu, kad ir kiek bambėsiu mintyse ar pusbalsiu.

Apmaudu: neretai tenka atstatyti pakenktą arteriją, o galūnę gelbstinčią atsarginę dalį kažkas neatsakingai sunaikino. Jei jau prabilom apie karą, kuris niekaip neišeina iš galvos, tai savas audinys – vienintelis teisingas pasirinkimas – kulkų sužeidimams lopyti.

Vargais negalais įtikinau, kad operacijos pavykę, daugiau čia su skalpeliu, lazeriu ar kitais madingais apžavais nebėra ko veikti ir nusiminiau: kur ta mano išsvajotoji pagalba pabėgėliams?

Laimei, patyrinėjęs neoperuotąją koją radau menką nukrypimą nuo normos, bet tik mano įžiūrimą ir smarkiai sufantazuotą, kad tik būtų apie ką pakalbėti. Paguodai patariau kol kas visa tai užmiršti, o po metų kitų užsukti pasirodyti, jei imtų varginti. Gal tuomet jau ir apie kokią nors pagalbą, gal net operaciją pakalbėsim, maža ką...

Ir pratrūko visa griaunanti Riazanės, Kazanės ar netgi Tambovo mišri tarmė:

– Man dabar reikia! Tuojau pat!!!

Balandžio 28 d.

Apeigos

Mėgaujamės ryžtinga karantino pabaiga. Tebekirba kitoks, nepasitikėjimo virusas, žmogaus sukurtas ir tik žmogui skirtas. Vis abejojame: ar tai jau viskas, ano viruso nebėra, niekada nebebus? Ar teisingai elgėmės? Gal nevertėjo net stengtis? Gal būtų pakakę nuoširdžios maldos, gelbėjusios visais laikais? Juk ne žmogui skirta gamtos dėsnius valdyti.

Vis dėlto kaukių dar ne visur atsisakė: mūsų įstaigoje privalomos net koridoriuje. Nežinia kokiu tikslu. Gryna medicinos įstaigos dekoracija. O tai man, kaip chirurgui, apmaudu. Nesijaučiu išskirtinis, nes tik mes nešiojom kaukes, ir jokiu būdu ne viešai.

Kaukę dėvėti – prasmingas mūsų gildijos ritualas, paradinės uniformos elementas lyg kaklaraištis prie kostiumo, tegu ir nelyginto kaip operacinės chalatas. Užsirišta kaukė – tai signalas tolesnėms apeigoms: rankų apsiplovimas, plačiai atsivėrusios automatinės durys, orus žingsnis į operacinę su aukojimo stalu cent­re. Apeiginis patepimas – operacinio lauko paruošimas antiseptikais, sterilus apsiklojimas, sterili apranga. Pirštinės. Pjūvis. Sluoksniai. Viskas absoliučioje tyloje.

Geras ar prastas kino režisierius, bet ekrane chirurgas įspūdingai ištiesia ranką ir nei iš šio, nei iš to pareikalauja:

– Skalpelį!

Mirk iš juoko. Niekas taip nesako. Daug gyvenimiškiau būtų, jei paprašytų užkandos.

Kad jau nebesitveri pradėti operacijos, o seselė tebesikuičia prie atsarginių instrumentų, pasiimi tai, kas panosėje sudėta, ir darbuojiesi. Nedidelis čia ponas, kad viską paduotų. Pasitaiko, teisybė, kad tikrai nėra kada dairytis ar streso apimtas būtent tą lemtingą akimirką pamirštu instrumento pavadinimą. Duok šitą, sakau, tik staigiai!

Sudėtingiau darosi, kai operuoji ne savo operacinėje, kurioje atsimena tik mūsų kaprizus, bet ne instrumentų pavadinimus. Vis tiek randa išeitį: specifinius geležiukus paduoda ne po vieną, o grupėmis: tinkamiausią išsirenkame patys. Taip greičiau, patikimiau ir jokių apsižodžiavimų.

Krymo kare, rašo, chirurgai patys iš anksto sukaišiodavo reikiamus instrumentus tam tikra tvarka į asistento tarpupirščius ir operuodami pagriebdavo nuo ištiestų rankų nežiūrėdami ir neplepėdami. Operacijos greitis buvo visiškas gėris. Trumpesnis šokas, mažiau laiko mikrobams į žaizdą įkristi – mažiau komplikacijų. Daugiau laiku išoperuotų – daugiau išgelbėtų gyvybių. Nieko naujo ir dabar, beveik porai šimtmečių praūžus, – Krymas juk toje pačioje vietoje.

Artūras Milašauskas, baigęs VU, dirbo chirurgu. Patiko. Paskui dirbo traumatologu. Patiko dar labiau. Vėliau dirbo kraujagyslių chirurgu. Sulaukė pensijos. Fotografavo. Nesunkiai įstojo į Fotomenininkų sąjungą. Dar lengviau iš jos išstojo. Gėrė alkoholį – metė. Rūkė tabaką – metė. Žaidė regbį – metė neseniai, sudėtingai ir ne visai. Netapo ir nežvejoja.