Iki Rygos uosto plėtros per pastarąjį dešimtmetį gyvenvietes Dauguvos žemupyje užliedavo potvyniai, kai kurie jų ypatingai grėsmingi. Latvijos universiteto tyrinėtoja, tautosakininkė Dace Bula gyventojų prisiminimuose fiksuoja sudėtingus žmogaus ir vandens santykius.

 

Potvyniai Kundzinsaloje 1960 m. Imanto Krastinio nuotrauka

 

„Nuo tada rudenius gyvenu ištisai bijodama“, – taip Mangalsalos gyventoja Berta Ozoliņa kadaise apibendrino patirtis per 1969 m. potvynį. Kai potvynis prasidėjo, Berta, tuomet septyniasdešimtmetė, namuose buvo viena. Per langą stebėdama, kas darosi lauke, ji apsvarstė galimybes gelbėtis: „Prie liuko turėjau atremtas dideles kopėčias, pamaniau: tokiu atveju galiu užlipti į palėpę. Mieloji, tas potvynis nunešė kopėčias tolyn! Ir, kai pažiūri per langą, tai, žinokit, toks vaizdas, kad manytume: esame jūroje! Bangos šitokios čia eina per tvorą, per kiemą. Ir motorinė valtis – mano vyras turėjo motorinę valtį, pririštą prie sandėliuko, pritvirtintą grandine – žinokit, banga ėmė ir ją taip pat nunešė! Tad niekur negalėjau išsigelbėti. Ir tada laukiau iki popietės, iki vakaro. Lėtai nutekėjo... Ir tada vakare važiavo vienas kitas žmogus iš Rygos, iš Mylgravio manęs aplankyti: ar esu dar gyva, ar nepaskendusi.“

Imant šį interviu Bertos rudeninė baimė buvo išsitęsusi daugiau nei 20 metų, nors ir per tą laiką kitų rimtų potvynių jai neteko patirti. Potvynių vandenys staigiai pakyla ir palyginti greitai nuslūgsta, bet padaro ilgalaikį, kartais negrįžtamą poveikį materialiam pasauliui. Nenykstamai susigeria į žmonių atmintį ir veržiasi vis iš naujo išsilieti pasakojimuose. Neeilinė patirtis paprastai nelieka nepapasakota.

Istorijos apie potvynius sudaro esminę dalį Dauguvos žemupio gyventojų pasakojimų repertuaro. Jos dvejopos. Vienos byloja apie eilinius patvinimus, kurie kadaise esą buvę įprastas reiškinys. Ypatinga šiuo atžvilgiu yra žema, lygi Kundzinsala – su aukštu gruntinio vandens lygiu, iki uosto atėjimo – padengta tankaus vandenų tinklo. Grioviai, kanalai, tvenkiniai. „Valtis kiekviename namų ūkyje buvo „šeimos narys“, – prisimena Kundzinsalos gyventojas Imants Krastiņš. Valtis dažnai praversdavo, kai pėsčiomis vaikščioti po salą būdavo neįmanoma. Potvyniai Kundzinsalą ištikdavo kone kasmet, Initos Lūsės teigimu, „žiema neprasidėdavo, kol nebūdavo vandens kambaryje“. Būtinybė sugyventi su vandeniu paskatino sukurti vietinę potvynių rutiną: saloje būta savų vandens laukimo įpročių – orų stebėjimas, vandens artinimosi matavimai, būdai, kaip apsaugoti namiškius, mantą ir naminius gyvūnus nuo potvynio pavojų. Ineta Berkmane, kuri kadaise gyveno Kundzinsaloje, prisimena vaikystės pareigą stebėti potvynius: „Mes, maži vaikai, per potvynius taip pat turėdavome savo sąlygų. Kol tėvai kilnodavo baldus į viršų ir ruošdavosi – arba bus, arba nebus, – mes, vaikai, turėdavome pilnas kišenes akmenėlių ir turėdavome bėgti iki kampo, iki skersinės linijos. Prie siurbliuko reikėdavo dėlioti akmenėlius. Ir tada, kai akmenėliai (...) jau pereidavo per konkrečią, mums žinomą vietą, turėjome pranešti: op! Tada sparčiai keldavo baldus ant aukšto, nes žinojome, kad tuoj vanduo persiris per gatvelę ir liesis į mūsų kiemą. O tada dar akimirka, ir jis – jau kambaryje!“

Kiti vaikai darydavo tą patį ne dėliodami eilutėmis akmenėlius, bet smeigdami į žemę pagaliukus. „Kėlimąsi ant aukšto“ mini visi; daugelyje ūkių būta specialių, šiam tikslui pačių pasigamintų įtaisų, ant kurių susidėdavo daiktus, saugant juos nuo permirkimo.
Įprasti potvyniai Dauguvos žemupio gyvenvietes paliesdavo skirtingu mastu. Kitose vietose ne toks lygus reljefas apsaugodavo būstus nuo užliejimo, o potvynio vanduo tik apribodavo judėjimą. Buvę Vecmylgravio 31-osios vidurinės mokyklos mokiniai mini pavydą, jaustą klasiokams iš Mangalsalos, kuriems mokslai neretai pasibaigdavo vidury dienos, nes laukiant potvynio jų pasiimti atvažiuodavo autobusas, kad suspėtų vaikus nugabenti namo anksčiau, nei Vecdauguvos damba bus užtvindyta ir kelias atkirstas.

 

Potvyniai Kundzinsaloje 1960 m. Imanto Krastinio nuotrauka

 

Reguliarus vandens apsilankymas žmonių gyvenamosiose vietose – vienas iš vietos tapatybės bruožų Dauguvos žemupyje. „Na, su tuo juk čia gyvename, kad visur aplink Mangalsalą vanduo. Kai tinkamas vėjas, tada vanduo ateina į namus, kaip mes sakome“, – šiame Inesės Veisos pasakyme vandens elgesys apibūdintas visai kaip žmogaus parsiradimas iš kokios nors kelionės. Pasiryžimą – nors ir ne savo noru – dalytis būstą su vandeniu galima priskirti ir Kundzinsaloje girdėtam įpročiui: namų durys atidaromos laukiant artėjančio potvynio; tiesa, taip elgtasi dėl techninių sumetimų, o ne dėl svetingumo. Gyvenant arti vandens telkinių, vanduo paprastai turi tokią didelę reikšmę žmonių gyvenimo būdui ir tarpusavio santykiams, kad kalbama apie hidrosocialinius ryšius, hidrosocialitetus, taip žymimos neišnarpliojamos žmonių ir materijos sambūvio formos. Šiose žmonių ir vandens sąjungose taisykles pakaitomis diktuoja tai viena, tai kita pusė. Agentiškumu – gebėjimu paveikti – pasižymi abi. Žmonės naudoja vandenį įvairiausiems tikslams: kad gautų to, ko reikia pragyvenimui, judėtų, rūpintųsi sveikata ar paprasčiausiai atsiduotų nepaliaujamai tekančio upės vandens stebėjimui. Potvynis yra apversta situacija, kai žmogus nėra savo veiksmų valdovas, negana to – turi mėginti išvengti, apsaugoti ar gelbėtis, nes gyvenamosios erdvės kontrolę perima vanduo.

Pasakojimus, kuriuose žmonės aptaria įprastus, gyvenvietei būdingus vandens lygio svyravimus, galima vadinti sambūvio istorijomis. Jose pasakojama apie gyvenimo būdą, pabrėžiant įpročius, žinias, praktiką. Kitokie pasakojimai apie potvynius, Dauguvos žemupį ištikusius per 1967, 1969 ir 2005 m. aud­ras, kurios Baltijos regione buvo neįprastai stiprios. Patyrimų skirtumą gerai perteikia Mangalsalos gyventojos Margos Dorfos pasakymas: „Iki 1969 m. nesijaudinome dėl tų vandenų. Buvome pripratę – atėjo aplink namą, bet niekada nebuvo, kad ateitų į vidų. Bet 1969 m., kai patvino, – tada ne per duris, bet per langus atėjo į vidų!“
Pasiskolinant fenomenologijos leksiką, čia susitinka įprastumo ir neeilinė (nerimo) patirtis. Ir, aptariant neeilinę patirtį, sukuriamos staigaus susvetiminimo istorijos. Jose vanduo nebėra šiek tiek neprognozuojamas kaimynas ar ne itin pageidaujamas, tačiau nepavaromas svečias, kuris vis dėlto jėga nesiskverbia į vidų. Dabar jis pavirsta įsibrovėliu, agresyviai pertvarkančiu žmonių gyvenamą erdvę. Tai anksčiau nepatirtos ir tokios smarkios metamorfozės, kad įprastinę erdvę padaro nepažįstamą ir grėsmingą. Netikėjimas savo akimis stebint, kas darosi aplinkui, yra vienas iš susvetiminimo istorijų motyvų. Sutuoktinių pora iš Mangalsalos, pertraukdami vienas kitą, stengiasi atkurti pojūčius, kai 2005 m. sausio 9 d. rytą atsibudo vandens apimtame pasaulyje:
– Aš sakau vyrui: „Vanduo ateina į vidų!“ Jis: „Ar tu durna?!“
– Svarbiausia, mes iš ryto atsibundame lovoje: na, baisus oras! Medžiai stipriai lankstosi, viskas taip kraupu...
– Jis sako: „Tu durna!“
– Ji prieina prie lango ir sako: „Mes skęstame!“ Aš sakau: „Ką – tu visiškai kvanktelėjusi?“ Ji sako: „Nagi, ateik, žiūrėk!“ Kitoje pusėje – štai čia, kur mūsų toji tvorelė, ir visas šitas kolūkis...
– Viskas vandenyje!
– Viskas vandenyje! Ir ateina vis aukščiau, aukščiau, aukščiau! Šičia visur buvo pilna vandens... Gerai, kad turime tvorą, ji neleido taip greit praeiti vandeniui.

Galima sakyti, atpasakodami neeilinę potvynių patirtį žmonės stengiasi inventorizuoti įvairias kasdienybės pažeidimų rūšis. Registruoti viską, ko įprastai neturėtų matyti ar patirti. Vanduo gatvėse, kurios dabar prieinamos tik su valtimis, aplinkui plaukiojantys buitiniai daiktai, tvoros, malkos ir šunų būdos. Vanduo kambariuose. Žmonės tiksliai žino jo aukštį, kai kur išsaugomos žymos. Ne tik šunys ir katės, kiaulės taip pat suneštos į gyvenamas patalpas. Šie istorijose nupiešti vaizdai sugyvena kartu su visų įmanomų afektų gama: nuo senyvų ir vienišų žmonių išgąsčio iki suaugusiųjų rūpesčio dėl ūkio ir šeimos, galiausiai – iki vaikų ir jaunuolių pramogų.

 

Potvyniai Kundzinsaloje 1960 m. Imanto Krastinio nuotrauka

 

Sutinkant su tais, kurie diskusijose apie materijos agentiškumą ir kūrybiškumą tvirtina, jog laikyti upę „žemės menininke“ pernelyg antropocentriška, vis dėlto sunku nepastebėti, kad potvynius žmogus tam tikra prasme patiria kaip vandens performansą. Net jeigu vanduo neturi tokio sumanymo, jis veikia kaip prodiuseris pragaištingo spektaklio, kuriame žmogus stengiasi netapti dalyviu, tik susirasti sau pakankamai saugią žiūrovo vietą. Tai radikaliai kitoniškas požiūris į pažįstamą pasaulį – net ir tiesiogine prasme, nes tenka stebėti vandens apimamą gyvenimo erdvę iš visai neįprastos pozicijos – iš palėpės, kur šeima pasislėpusi kartu su keturiomis katėmis ir šuniu. Iš baldų krūvos viršaus – tiesiai po lubomis, kur užkelti vaikai. Arba sėdint apsižergus siuvimo mašiną ir laikant glėbyje persigandusį šunį, taip nutiko vienai namų šeimininkei Kundzinsaloje. Patyręs tokį staigų susvetiminimo pratimą žmogus iš naujo įvertina savo suvokimą apie kasdienybę ir įprastumą, suteikia tam neregėtą vertę.

Potvynių sukeltos emocijos neišnyksta drauge su atsitraukusiu vandeniu. Iškart neišnyksta ir apverstas pasaulis; reikia pastangų – džiovinimo, valymo, taisymo. Todėl istorijos apie situaciją po potvynio panašiai išvardija įvairius vandens pakenkimus – viską, su kuo žmogus turi susidoroti, kad galėtų grįžti prie įprastos tvarkos. Irma Veisa prisimena: „Viduje 77 centimetrai vandens... tvorelė sulaužyta... viskas šlapia. Spintoje viskas iki lentynos apačios, viskas, viskas plaukė. 77 centimetrai! Išvietė apversta, visa – į šipulius. Rūsio durys iškeltos lauk su tuo vandeniu. Visos malkos plaukiojo... Buvo labai neramu, labai... Viryklei ugnies pakurti neišeina, nes viskas šlapia, visa krosnis, viskas, viskas buvo pilna vandens.“

Gyvenimas po potvynio nėra toks kaip iki jo. Jis daug ką negrįžtamai pakeičia, todėl istorijos neretai baigiasi fraze „nuo to laiko“ – nesvarbu, ar tai rudeninė baimė, ar grindys su daugybe plyšių, ar geležingas šulinio vanduo. Tai gali būti ir asmeninis posūkio taškas. Kundzinsalos gyventojas Andris Zeibots 1967 m. potvynį vertina kaip „tokią iniciacijos priemonę“. Spalio 18-oji jam virto nuotykių kupina diena. Grįždamas iš mokyklos jaunuolis turėjo sustoti ant Dauguvos kranto: „Visa gatvė po vandeniu. Mūsų namas – irgi po vandeniu. Kaip pasiekti namus? Žiūriu, kaimynas plaukia valtimi. Sakau: ar negali nuplukdyti manęs iki namų?“ Visgi pasiekti namų nepavyksta, nes atviroje vietoje tokios bangos, kad neįmanoma irkluoti. Žmogus kurį laiką lieka kabodamas ant artimiausios tvoros, kol namiškiai jį per langą pamato ir valtimi atplaukia pasiimti. Kai visa šeima jau radusi prieglaudą antrame aukšte, paaiškėja, kad televizorius pamirštas apačioje. Po narsaus televizoriaus gelbėjimo jaunuolis „priimamas į vyrų luomą“. „To neįmanoma pamiršti! Kai senelis įpila taurelę, tai reiškia, kad esi suaugęs bernas, nebe kaži koks mažylis.“

Dar netolimoje praeityje itin glaudų ryšį tarp žmonių ir vandens Dauguvos žemupyje pakeitė uosto plėtra, atskyrusi gyvenvietes nuo upės kranto. Žmonės liūdi praradę vandens pakrantės bendruomenės tapatybę, bet ne dėl kasmečių potvynių, nuo kurių dabar yra iš dalies apsaugoti. Tačiau potvynių patirtis nešama prisiminimuose.

Iš latvių kalbos vertė Evija Liparte
Satori.lv, 2021 12 01