Darius Pocevičius. Kaip Generolo Vėtros trijulė literatus klampino (I)

 1944-ųjų rugsėjo pabaigoje ekscentriko grafo Ignaco Korwino-Milewskio statyti rūmai K. Sirvydo g. 6 (tada Sniadeckių g. 8) Vilniuje buvo perduoti trims svarbiausioms menininkų organizacijoms – Rašytojų, Dailininkų ir Kompozitorių sąjungoms. Tą patį rudenį imtasi veiksmų atgaivinti tarpukariu gyvavusį Rašytojų klubą, kurio vedėja kitų metų vasarį tapo Valerija Valsiūnienė – kelias eilėraščių knygeles prieš karą parašiusi vaikų poetė iš Šiaulių krašto. Buvusi aktyvi tautininkė, ištremta į Sibirą, 1945-ųjų pradžioje sugrįžo Lietuvon, apsistojo Vilniuje ir iškart gavo gerą darbą. Kaip paaiškėjo po daugelio dešimtmečių, V. Valsiūnienė buvo sovietinio saugumo agentė slapyvardžiu Oras (rus. Воздух).

1945 m. vasario 7 d. surengtą rusų rašytojo Aleksandro Gribojedovo minėjimo vakarą galime laikyti iki šiol veikiančio Rašytojų klubo salės gimtadieniu. Literatūros gerbėjams atvirus renginius stengtasi organizuoti kartą per savaitę.

Šioje salėje užsimezgė gana keistos pogrindžio organizacijos, pretenzingai pasivadinusios Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadovybe ir Lietuvių tautine taryba, ištakos. 1945-ųjų pabaigoje per vieną klubo renginį V. Valsiūnienė supažindino du asmenis, netrukus įsiliejusius į organizacijos branduolį, – savo kraštietę Oną Lukauskaitę-Poškienę ir kaunietį Stasį Gorodeckį.1   

 

Trys Vilniaus naujakuriai

O. Lukauskaitė-Poškienė – du eilėraščių rinkinius prieškariu parašiusi poetė iš Šiaulių, jauna ištekėjusi už Lietuvos kariuomenės karininko, bet greitai išsiskyrusi. Besimokydama Kauno universitete suartėjo su socialistams revoliucionieriams (eserams) simpatizavusiais aušrininkais Kaziu Boruta ir Kaziu Jakubėnu, kartu išleido almanachą „Darbas“ (1932). Po studijų grįžo į Šiaulius, dirbo biblio­tekose. 1945-ųjų pradžioje įsimylėjo Šiaulių „Raudonosios vėliavos“ redaktorių Petrą Navicką, kuris tų metų liepą buvo suimtas už dalyvavimą pogrindinėje Lietuvos laisvės armijoje. Patyrusi didelį psichologinį smūgį, spalį atvyko į Vilnių gelbėti savo išrinktojo. Įsidarbino dėstytoja medicinos seserų kursuose, išsinuomojo butą Šnipiškėse, perdavinėjo siuntinius įkalintam mylimajam.2

S. Gorodeckis – gimęs Archangelske, būdamas šešerių kartu su tėvais persikraustė į Kauną, baigė aukštesniąją technikos mokyklą ir dirbo techninio profilio įmonėse. 1936-aisiais nutarė tapti humanitaru, bet per 10 metų baigė tik 3 Filologijos fakulteto kursus universitete – tam sutrukdė ne tik karas, bet ir įkalinimas: kairysis liaudininkas, pašauktas į, anot jo paties, „antiliaudinę“ kariuomenę, atsisakė tarnauti ir karo lauko teismo buvo nuteistas 3 metams, iš kurių 2 praleido už grotų. Karui pasibaigus, iki 1945-ųjų pavasario dirbo inžinieriumi Kauno medžio apdirbimo treste, liepą tapo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos įgaliotiniu Vilniaus miestui (formaliai – redaktoriumi), persikraustė į sostinę, tęsė studijas ir darbo reikalais ėmė dažnai susitikinėti su literatais. Jo , kaip ir O. Lukauskaitės-Poškienės, politinių pažiūrų kaitą galėjo paveikti artimo žmogaus – visą amžių miškininku pradirbusio tėvo – areštas 1944-ųjų pabaigoje, tiesa, trukęs vos kelis mėnesius.3

Abu jie dažnai lankydavosi Rašytojų klube – pirmąkart supažindinti netrukus ten vėl susitiko ir pratęsė pažintį. Tačiau vargu ar būtų tapę rezistentais, jei Vilniuje nebūtų pasirodęs trečias, pats svarbiausias organizacijos kūrėjas – šiaulietis Jonas Noreika.   

J. Noreika – profesionalus kariškis, per 10 metų iki 1939-ųjų pasiekęs kapitono laipsnį, baigęs Vytauto Didžiojo universitetą ir tapęs diplomuotu teisininku. Įsitikinęs nacionalistas, savo pažiūras išdėstęs 1933 m. pasirodžiusiame programiniame pamflete „Pakelk galvą, lietuvi!!!“ 1940-ųjų spalį atleistas iš kariuomenės, karo pradžioje įsijungė į Lietuvių aktyvistų fronto gretas. Kokiu mastu prisidėjo prie Holokausto – ginčijamasi iki šiol. Nuo tų metų spalio užėmė aukštas Šiaulių apskrities viršininko pareigas. 1943-iųjų vasario pradžioje keliavo po Vokietiją su nacių administracijos surengta ekskursija ir surašė įspūdžius straipsnyje, tačiau šį sulaikė cenzūra. Autorius buvo areštuotas ir ištremtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Kalėjo kartu su rašytoju Baliu Sruoga, lito tėvu vadinamu ekonomistu Vladu Jurgučiu, advokatu Petru Kiškiu, kitais inteligentais. 1945-ųjų kovą išlaisvinus kalinius, be problemų perėjo šnipų filtravimo stovyklą ir įsiliejo į Raudonosios armijos gretas. Lapkritį buvo demobilizuotas ir atvyko į Vilnių. Apsigyveno pas V. Jurgutį, vėliau išsinuomojo kambarėlį A. Vivulskio gatvėje. Rekomenduotas P. Kiškio, įsidarbino juristu Mokslų akademijoje.4

 

Darius Pocevičius. Kaip Generolo Vėtros trijulė literatus klampino (I)
1 pav. Lietuvių tautinės tarybos vadovybė: J. Noreika, O. Lukauskaitė-Poškienė, S. Gorodeckis, 1946 m. LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB

 

1945-ųjų pabaigoje O. Lukauskaitė-Poškienė Mokslų akademijos koridoriuje susidūrė su buvusiu Šiaulių apskrities viršininku, apsidžiaugė pamačiusi seną pažįstamą ir paprašė patarimo, kaip iš kalėjimo ištraukti mylimąjį. Šis pasisakė niekuo negalįs pagelbėti ir savo ruožtu paklausė: gal ji žinanti, iš kur gauti popieriaus? O. Lukauskaitė-Poškienė iškart prisiminė su spaustuvėmis reikalų turintį naują pažįstamą S. Gorodeckį.5

1946-ųjų sausį J. Noreikos kabinete susitiko visi trys, S. Gorodeckis pažadėjo parūpinti popieriaus, trijulė paskyrė nuolatinę susitikimų vietą O. Lukauskaitės-Poškienės bute Giedraičių g. 10A. Be to, S. Gorodeckis pasisakė girdėjęs, kad spalio pabaigoje buvo likviduotas Suvalkijos Tauro apygardos partizanų štabas, o kartu su juo – ir mėnesį Marijampolėje veikęs Lietuvos išlaisvinimo komitetas, siekęs suvienyti Lietuvos partizanus.6 Greičiausiai dėl to J. Noreikos galvoje gimė avantiūriškas sumanymas įsteigti naują organizaciją, – nesvarbu, kad popierinę, neturinčią jokios realios galios, – ir paskelbti, kad ji imasi... vadovauti Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms.

Tai ir padarė trys atsitiktinai susitikę Vilniaus naujakuriai, apsigyvenę nepažįstamame mieste, toli nuo žeminėse tūnojusių ginkluotų partizanų, neturėję beveik nieko – nei ryšių, nei įtakos, nei rėmėjų, nei pinigų, nei juo labiau ginklų. Jų štabas – nedidelis O. Lukauskaitės-Poškienės butukas Šnipiškėse, o vienintelis ginklas – rašomoji mašinėlė, kurią S. Gorodeckis buvo įsigijęs iš kariškių už du degtinės butelius.7 Taip sausio viduryje gimė Lietuvių tautinė taryba (LTT), kurios nariai per 2 mėnesius spėjo su jos vardu susieti keturias dešimtis asmenų, nemažai kurių vėliau bus nuteisti ilgiems nelaisvės metams.

 

Popierinė rezistencija

LTT trijulės veikla labiau priminė ne rezistentų, o literatų būrelio veiklą. Vyriškiai rašė fantasmagoriškus, su realybe mažai ką bendra turėjusius atsišaukimus, direktyvas ir politinius pamfletus. Štai 1946 m. kovo 1-ąja datuotame „LTT atsišaukime į laisvąsias pasaulio tautas“ sakoma, kad į Lukiškių kalėjimą sugrūsta daugiau nei 30 tūkst. žmonių, Vilniuje veikia 15 slaptų kalėjimų, NKVD visoje Lietuvoje degina kaimus, šaudo gyventojus, o jų kūnus ir gyvus vaikus sumeta į degančius pastatus.8

Įsijautę į susigalvotus vaidmenis, patys nedalyvavę ginkluotoje rezistencijoje ir tik bandę užmegzti ryšius su keliomis jau beveik likviduotomis partizanų grupelėmis Dzūkijoje ir Žemaitijoje, jie... nustatinėjo Lietuvos ginkluotųjų pajėgų struktūrą, leido įsakymus akyse neregėtiems partizanų būriams, kvietė į ginkluotą sukilimą visą tautą.

Rankraščius trijulė kartu redaguodavo, tada O. Lukauskaitė-Poškienė perrašydavo mašinėle. Taip per du LTT veiklos mėnesius atsirado 14 dokumentų, dauguma kurių J. Noreika pasirašė Generolo Vėtros pseudonimu, kaip pats sakė per tardymą, „dėl didesnio efekto“.9 Penki dokumentai pasiekė mūsų dienas MGB (Valstybės saugumo ministerijos) bylos lapų pavidalu.

Išlikę LTT rašiniai sudaro mažytę dokumentų kruopelę MGB tirtose keliose bylose. Didžioji jų dalis – tai tardymo protokolai, prasidedantys tokiu siurrealistiniu tardytojo ir J. Noreikos dialogu, užrašytu 1946 m. kovo 17-ąją – kitą dieną po trijulės sulaikymo: „Kur buvote sulaikytas?“ – „Buvau sulaikytas mano pažįstamos Poškienės bute.“ – „Ko buvote atėjęs pas Poškienę?“ – „Mus sieja antitarybinė veikla. Mes abu priklausome nelegaliai organizacijai.“ – „Kokiai?“ – „Lietuvos ginkluotosios pajėgos.“ – „Kada į ją įstojote?“ – „Esu šios organizacijos įkūrėjas ir vadovas.“10

Per tardymus ir kryžmines apklausas trys LTT nariai detaliai, su visomis smulkmenomis ir ne po kartą pasakojo, su kuo susitiko, kam skaitė, kam rodė ir davė skaityti savo rašinius. Kadangi O. Lukauskaitė-Poškienė ir S. Gorodeckis buvo susiję su literatų terpe, tarp nuteistųjų atsirado nemažai rašto žmonių.

 

Petrui Juodeliui – dešimt, Kaziui Borutai – penkeri

Vienas tokių – literatūros kritikas Petras Juodelis, tuomet profesoriavęs universitete ir ėjęs direktoriaus pavaduotojo pareigas Dailės muziejuje. Jį pažinojo S. Gorodeckis, 1945-ųjų rudenį dažnai lankydavęsis pas profesorių darbo reikalais – koordinavęs rankraščio apie Antaną Strazdą redagavimą. Artimiau susipažinęs, jis ėmė kalbinti literatūrologą ne tik literatūros, bet ir politikos temomis, davė paskaityti kelis LTT dokumentus, supažindino su J. Noreika.

Anot LTT vado, pas P. Juodelį jis drauge S. Gorodeckiu lankėsi mažiausiai tris kartus. Kovo pradžioje apsilankęs trečią kartą paklausė literatūrologo nuomonės apie LTT atsišaukimą. Šis, anot J. Noreikos, atsakė, kad dokumente pateikti faktai yra teisingi ir svarbūs Lietuvai, taigi atsišaukimui pritariąs.11 Tardomas S. Gorodeckis paliudijo, kad P. Juodelį buvo „užverbavęs asmeniškai“.12 Remiantis jų parodymais profesorius apkaltintas konsultavęs LTT ir nuteistas 10-iai metų tremties.

Kitą nukentėjusį literatą K. Borutą ėmėsi „verbuoti“ jį pažinojusi O. Lukauskaitė-Poškienė. 1946-ųjų vasario ir kovo mėnesiais jos bute rašytojas lankėsi dukart. Pirmąkart buto šeimininkė ėmė jam skaityti LTT dokumento rankraštį, bet svečias, iš pirmųjų sakinių supratęs, kuo viskas kvepia, ją nutraukė, o paprašytas pakoreguoti rankraštį atsakė neigiamai.13

Apie kovą įvykusį susitikimą abu tardomieji pasakojo skirtingai. O. Lukauskaitė-Poškienė – kad svečias perskaitė LTT atsišaukimą ir davė patarimų, kaip jį patobulinti. K. Boruta – kad į svečius pas ją užsuko vėlų vakarą būdamas neblaivus, nieko neskaitė ir apie politiką nekalbėjo. 

Tiesa paaiškėjo tik per akistatą. Senos pažįstamos elgesį K. Boruta pavadino tiesiog provokacija. O ši prisipažino sakiusi netiesą apie antrąjį jų susitikimą: „Būdama antitarybiškai nusiteikusi nenorėjau, kad Boruta taptų tarybiniu rašytoju ir kad jis, užsitarnavęs gero rašytojo vardą, pereitų į tarybinę pusę. Todėl laikiau, kad būtų labiau tikslinga, jei Boruta būtų areštuotas. Tuo tikslu tyrimui daviau išgalvotus parodymus apie ant­rąjį Borutos supažindinimą su antitarybiniu atsišaukimu.“14 Į tardytojo klausimą, kodėl nusprendė nebemeluoti, atsakė: „Per akistatą man pasidarė gaila Borutos kaip žmogaus, todėl nusprendžiau pasakyti tiesą ir iš dalies pakeisti ankstesnius savo parodymus.“15  

Taigi rašytojas atsilaikė ir neleido O. Lukauskaitei-Poškienei jo įklampinti. Vis dėlto buvo pritaikytas kitas baudžiamojo kodekso straipsnis. Už tai, kad valdžios organams nepranešė apie LTT narės veiksmus, K. Boruta nuteistas 5 metams nelaisvės. Sulaukė amnestijos pustrečių metų praleidęs Rasų kalėjime.

 

1 Kaltinamojo Stasio Gorodeckio tardymo protokolas, 1946-04-08, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 1, l. 380–381.

2 Kaltinamosios Onos Lukauskaitės-Poškienės tardymo protokolas, 1946-03-16, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 2, l. 15–17.

3 Kaltinamojo Stasio Gorodeckio tardymo protokolas, 1946-04-08, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 1, l. 262, 274–275.

4 Kaltinamojo Jono Noreikos tardymo protokolai, 1946 m., LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 1, l. 5, 168–170.

5 Kaltinamosios Onos Lukauskaitės-Poškienės tardymo protokolas, 1946-03-16, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 2, l. 17–18.

6 Viktoras Ašmenskas. „Generolas Vėtra“. – V.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1997, p. 54.

7 Kaltinamojo Stasio Gorodeckio tardymo protokolas, 1946-04-11, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 1, l. 392–396.

8 Viktoras Ašmenskas. „Generolas Vėtra“. – V.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1997, p. 87.

9 Kaltinamojo Jono Noreikos tardymo protokolas, 1946-05-02, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 1, l. 106.

10 Kaltinamojo Jono Noreikos tardymo protokolas, 1946-03-17, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 1, l. 16–17.

11 Kaltinamojo Jono Noreikos tardymo protokolas, 1946-03-25, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 1, l. 80–81.

12 Kaltinamojo Stasio Gorodeckio apklausos protokolas, 1946-03-21, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 1, l. 313–315.

13 Kaltinamojo Kazio Borutos apklausos protokolas, 1946-04-08, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 3, l. 303–304.

14 Kaltinamosios Onos Lukauskaitės-Poškienės tardymo protokolas, 1946-03-18, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 4, l. 74.

15 Kaltinamosios Onos Lukauskaitės-Poškienės tardymo protokolas, 1946-03-18, LYA f. K-1, ap. 58, b. 9792/3BB, t. 4, l. 75.

Draugai